Vilnius / Strasbūras. Diskusijos dėl naujosios bendrosios žemės ūkio politikos tebevyksta. Nors Europos Parlamentas neseniai ją patvirtino, tačiau valstybėms narėms ir ypač – žemdirbiams, klausimų nestinga. 

Koks bus skirtas finansavimas? Kokių konkrečių išmokų gali tikėtis ūkininkai? Ar tinkamai bus atlyginama už išsikeltus tikslus ir galiausiai – ar apskirtai pavyks juos pasiekti.

Šių temų neišvengta praėjusią savaitę surengtame „Agromaisto forume 2021“. Kalbėdami apie ES bendrąją žemės ūkio politiką žaliojo kurso ir naujų strategijų kontekste tiek parlamentinio Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis, tiek Europos Parlamento nariai Bronis Ropė bei Herbert‘as Dorfmann‘as (Herbert Dorfmann) teigė, kad politikų iškelti ambicingi tikslai – viena, tačiau jų įgyvendinimas priklausys nuo žemdirbių.

Tiek V. Pranckietis, tiek B. Ropė teigė, kad kalbant apie BŽŪP pirmoji rizika kyla, jog daug dalykų yra palikta nuspręsti pačioms šalims narėms, kurios kaip tik dabar, iki metų galo, Europos Komisijos derinimui ir turi pateikti savo strategijas. Pasak V. Pranckiečio, kiekvienas siekiamybę gali interpretuoti savaip, o kita vertus – tai nevisada gali būti apskritai įgyvendinama kaime.

„Europos Parlamento pozicija buvo kitokia, bet valstybės narės prašė daugiau lankstumo. Man tas nepatinka, bet gali būti, kad Bendroji žemės ūkio politika nebus bendra visoje Europos Sąjungoje, kadangi daug teisių ir galimybių įdėta valstybėms narėms. Svarbu, kaip jos dirbs“, - nuotoliniu būdu prisijungęs iš Briuselio kalbėjo ir B. Ropė.

Jis atkreipė dėmesį ir į tai, kad naujojoje BŽŪP ekoschemoms turės būti skiriama 25 proc. visos paramos, kad žemdirbiams tai bus pasirenkamas dalykas, tačiau valstybės mastu – privalomas. „Norėjome, kad būtų sukurtos vienodos ekologinės schemos, kuriomis valstybės galėtų naudotis, deja, EK nesugebėjo to padaryti ir paliko narėms jas sukurti pačioms bei pateikti derinti. (...) Didžiulis klausimas, kaip susidoros valstybės narės ir ar galės, ar norės žemdirbiai dalyvauti tose ekoschemose“, - kalbėjo B. Ropė.

Nuotoliniu būdu prie diskusijos prisijungęs EP narys, Italijos atstovas, rengęs EP pranešimą apie strategiją „Nuo lauko stalo“  H. Dorfmann‘as vis dėlto ragino nepamiršti, kad visos ES šalys narės yra gana skirtingos, tad galimybė joms pačioms rengti strategijas, ekoschemas – tai galimybė surasti geriausią kelią bendrų tikslų siekimui.

Jis pat kalbėjo, kad užsibrėžiant atitinkamus tikslus ir numatant, pavyzdžiui, mažinti pesticidų naudojimą, būtina ūkininkui suteikti alternatyvą. Jis turėtų būti suinteresuotas siekti naujo tikslo ir turėti tam įrankius. 

„Labai aiškiai ataskaitoje Europos Parlamentui sakau, kad jei norime pasiekti šių tikslų, kurie iš esmės yra geri, reikia, kad ūkininkai turėtų alternatyvas“, - apie būtinybę turėti ir planą, kaip, kokiomis priemonėmis to bus siekiama kalbėjo H. Dorfmann‘as.

Jam pritarė ir V. Pranckietis, akcentuodamas, kad visa tai turėtų veikti taip, jog žmogus būtų suinteresuotas prisidėti prie bendrų tikslų ir paimti tas išmokas. „Visi visuose forumuose pabrėžia, kad jei žmogui priskirtos priemonės, jis turėtų gauti ir atitinkamą finansavimą, kad to norėtų“, - sakė Seimo narys.

Kalbėdamas apie siekį didinti ekologinę gamybą, H. Dorfmann‘as pabrėžė visos grandinės svarbą: tam turi būti sukurta rinka, vartotojas turi būti nusiteikęs rinktis tokią. „Jei viso to nėra, nėra prasmės spausti ūkininkus gaminti tokius produktus, nes nebus užtikrinta rinka, ūkininkas nebus tikras, kad tą produkciją jis parduos“, - apie būtinybę matyti visą žemėlapį kalbėjo EP narys.

B. Ropė buvo dar griežtesnis, teigdamas, kad toks ekologinės gamybos siekis „praktiškai nenumatant tam pinigų – fantazija“. Tiek jis, tiek kitas EP narys atsargiai vertino ir kitus Europos Komisijos BŽŪP keliamus tikslus.

Šnekėdamas apie „Nuo lauko iki stalo“ strategijos siekį, jog maisto grandinė būtų tvaresnė, geresnė, H. Dorfmann‘as priminė, kad tai siejasi ir su augančiais kaštais, kurie taip pat turėtų pasiskirstyti per visą grandinę, o kristi kaip našta tik ant ūkininkų.

„Visada sakau, kad priemonės turi būti taip skatinamos ir taip finansuojamos, jog ūkininkų sąskaitos banke nebūtų raudonos“ , - EP nariams antrino ir V. Pranckietis.

Būtinybę deramai žemdirbiams atlyginti už jų pastangas siekiant prisidėti prie išsikeltų tikslų pabrėžė B. Ropė. „Europos Parlamento nuomonė nuo pirmos dienos buvo tokia, kad naujiems reikalavimams turi būti nauji pinigai. Tai tos strategijos, kurias planuojama įgyvendinti dėl žaliojo kurso, „Nuo lauko iki stalo“, biologinės įvairovės strategijos, kur numatoma gerokai mažinti trąšų, pesticidų naudojimą – tai turi būti žemdirbiams kompensuojama. Priešingu atveju žemdirbiai tų darbų negalės įgyvendinti“, - kalbėjo B. Ropė. 

Anot jo, dar viena galimybė – susitarimas su perdirbėjais ir prekybininkais, maisto grandinės peržiūra, nes kaip niekad šiuo laikotarpiu aktualu sąžiningos kainos ir sąžiningas atsiskaitymas.

Diskusijos moderatoriaus paklaustas, ar balsavo už naująją BŽŪP, B. Ropė sakė niekada neslėpęs, kad jos nepalaiko. „Tai yra 2018 metų dokumentas, pateiktas EK ir jis buvo svarstomas. Apie žaliąjį kursą tuo laiku jokių kalbų nebuvo ir šitame dokumente (...) yra tik detalės. O žaliasis kursas eina atskirais dokumentais ir Europoje dažniausiai planuojamas įgyvendinti iš Atsigavimo fondo. O kadangi Lietuva suplanavo, kad iš Atsigavimo fondo žemės ūkiui neduos lėšų, tai iš žaliojo kurso liks tik tiek, kiek yra įdėta Bendrojoje žemės ūkio politikoje“, - savo poziciją išsakė B. Ropė.

Diskusijose netrūko pasvarstymų apie visą maisto grandinę, problemines ūkio šakas, su nauja BŽŪP ateinančius iššūkius, tačiau pabrėžė, kad jei ateityje norime turėti ne tik išpuoselėtą gamtą, bet ir pakankamą maisto kiekį, reikia atsigręžti į jį gaminantį žemdirbį.