„Viename ūkyje auginti javus, rapsus ir dar kelių rūšių daržoves nėra lengva, tačiau įvairus produkcijos asortimentas padeda stabilizuoti pajamas“, – sako Mindaugas Magilevičius, Kauno r. ūkininkas.

Nuo pernai M. Magilevičius tęsia žinomo Kauno r. ūkininko, šviesios atminties Algimanto Pėstininko ūkio tradicijas. Daug metų iki tol žentas su uošviu dirbo ranka rankon. Dabar A. Pėstininko žemę paveldėjo dukra Lina ir žmona Janina. Jos turi kitų veiklų, todėl visą ūkį patikėjo Mindaugui.

„Anksčiau dirbau pas uošvį, dabar dirbu pas žmoną“, – juokauja M. Magilevičius. Jis prisimena, kai 2002 m. įsitraukė į šeimos verslą, ūkyje buvo 4 ha daržovių, dirbo 40 lauko darbininkų. Dabar auginama beveik 40 ha daržovių ir bulvių, juos prižiūri 4 darbuotojai.

Ir anksčiau, tik įkūrus ūkį, ir dabar laikomasi tos pačios krypties: auginami javai, rapsai ir kelių rūšių daržovės: bulvės, morkos, burokėliai, kopūstai.

„Investicijų, darbų apimties, organizavimo, sandėlių ir kitais atžvilgiais sunku, kai ūkyje plėtojama ir augalininkystė, ir daržininkystė, bet kelios skirtingos gamybos šakos yra ir tam tikri saugikliai. Jei kuriais metais nesiseka su daržovėmis, tai pelno atneša grūdai ar rapsai, ir priešingai“, – pasakoja Mindaugas. Gerais metais ūkyje didesnę pajamų dalį sudaro daržininkystė, tačiau ir išlaidų jai tenka kur kas daugiau.

Tiesa, toks ūkis reikalauja daugiau investicijų, nes reikia įvairesnės technikos, ypač daržininkystei, kur būtini specialūs padargai, daržovių apdorojimo įranga, šiuolaikinės saugyklos.

Nustebino kviečių ir rapsų derlius

Šiemet, pasak ūkininko, vasariniai augalai prastesni, tačiau nudžiugino žieminių kviečių ir rapsų derlius, nepaisant nuogąstavimų per užsitęsusią vasaros sausrą ir ilgalaikes pavasario šalnas. Ūkyje žieminių rapsų derlingumo vidurkis perkopė 4 t/ha, o kai kuriuose laukuose byrėjo ir 5 t/ha. Žieminių kviečių vidutinis derlingumas siekė 7,5 t/ha.

Derliumi Mindaugas labai patenkintas. „Po tokios sausros niekas nesitikėjo, kad tiek užaugs. Matyt, dirvožemyje buvusių drėgmės atsargų pakako žieminiams augalams, o sausra pasitaikė tuo metu, kai jie dar gebėjo apsirūpinti reikalinga drėgme. Papildomų priemonių pasėliams per sausrą netaikėme, viską darėme taip pat, kaip ir kasmet pagal ūkio technologijas“, – aiškina ūkininkas.

Pasėliai buvo patręšti reikalingu trąšų kiekiu, net ir esant aukštoms kainoms normų nemažino. Augalų apsaugos produktų irgi naudojo tiek, kiek reikia. „Dabar rinkoje siūloma daug įvairių papildomo tręšimo produktų. Gal jie ir gerai, bet, mano įsitikinimu, augalams, kaip ir žmonėms, pirmiausia reikia maisto. Jeigu badaus, tai vien vitaminais nepasisotins“, – pastebi Mindaugas. Ūkyje pasėliai per lapus tręšiami tik būtinais mikroelementais. Nuo kitų metų planuoja dirvas tręšti mėšlu: su vietiniu arklių augintoju sutarė, kad ūkis jam duos šiaudų, o jis – arklių mėšlo.

Išgelbėjo laistymas

Daržovėms skirtuose laukuose per žiemą paliekamos ražienos, pavasarį dirvos ariamos ir paruošiamos sėjai. Pagal augalų rūšį žemės paruošimo technologijos skirtingos. Bulvėms suarta žemė frezuojama du kartus, sodinama į vagas. Morkoms irgi formuojamos vagos. Kopūstai sėjami į paruoštą lygią dirvą.

Ūkyje laikomasi sėjomainos, beveik neatsėliuojami jokie augalai, kas 4–5 metus grįžtama su tais pačiais į tą patį lauką. Tiesa, pasak Mindaugo, dažniau tuose pačiuose laukuose kartais tenka auginti tik daržoves, nes jas būtina laistyti, todėl pasirenkami plotai arčiau tvenkinio, iš kurio imamas vanduo. Mat be laistymo gausaus daržovių derliaus tikėtis neverta. Ypač šį sezoną. Pavyzdžiui, pasėtos morkos, kopūstai nedygo tol, kol kelis kartus nebuvo palaistyti.

Vertindamas daržininkystės situaciją M. Magilevičius sako, kad šiemet ūkis bulvių derliumi negali pasigirti. Ankstyvųjų veislių jau po truputį kasamos. Derlingumas, kaip rodo pirmieji kasimai, gali būti mažesnis negu ūkyje vidutiniškas, nepaisant, kad beveik visi bulvių laukai (išskyrus 3 ha) buvo laistomi. „Mums būtų neblogai, jeigu bulvių užaugtų apie 50 t/ha. Burokėlių būtų gerai apie 40–50 t/ha, morkų – apie 60–70 t/ha, kopūstų – iki 70–80 t/ha. Bet lemia metų sąlygos. Pasitaiko, kad iš 1 ha kasame ir 100 t morkų, bet metai metams nelygu“, – pasakoja augintojas.

Morkų, kopūstų, burokėlių derlių, pasak Mindaugo, šį sezoną išgelbėjo tik laistymas. „Jeigu nebūtume laistę, tai dalį morkų, kopūstų laukų tektų užarti“, – atviras daržininkas.

Ūkyje auginama po kelias kiekvienos daržovių rūšies veisles ir kasmet atnaujinant asortimentą pasėjama naujų, kurių pasiūlo sėklų pardavėjai. Dabar auginama 5 veislių bulvės, 3 veislių morkos, 2 veislių burokėliai ir 3 – kopūstai.

Daržovių augintojas pasakoja, kad, turint ilgametės patirties ir žinant agrotechniką, jas prižiūrėti nesunku. Tiesa, pastaraisiais metais rūpesčių kelia mažėjantis pesticidų, ypač skirtų kenkėjams naikinti, pasirinkimas. Todėl vis sunkiau apsaugoti augalus nuo žaladarių.

Pavyzdžiui, šiuos metus visi daržininkai įvardija kaip kenkėjų metus. Ypač kenkėjai puolė kopūstus: jų viršutiniai lapai skylėti. Pasak M. Magilevičiaus, insekticidų veikliųjų medžiagų pasiūla itin ribota, todėl daržoves naikina žaladariai. Jis net svarsto, ar ateityje galės jas auginti, jeigu pagal ES žaliojo kurso nuostatas dar teks mažinti pesticidų naudojimą.

Agronomo išsilavinimą turintis Mindaugas patikina, kad ne tik vienas pats priima agrotechnologinius sprendimus. Nemažai konsultuojasi su įmonių, tiekiančių sėklas, trąšas ar pesticidus, specialistais. Juk keičiasi tiek veislės, tiek ir kiti technologiniai dalykai, visko vienam žmogui žinoti neįmanoma.

Tiekia daržoves į mokyklas, darželius

„Investicijų visuomet reikia. Mūsų šeimos ūkis ypač stipriai technologiškai augo pastaruosius 8 metus. Mažėjo samdomų žmonių, nes įsigijome daržovių rūšiavimo ir fasavimo liniją, tobulėjo bulvių kasimo kombainai, atsirado morkų kasimo kombainas“, – pastebi M. Magilevičius. Daliai įrangos ir technikos įsigyti buvo gauta investicinė ES parama.

Daržininkystėje būtent derliaus nuėmimas yra bene sunkiausias darbas. „Nors mūsų ūkis šia prasme pakankamai mechanizuotas, bet kopūstus tenka imti rankomis. Ūkio darbuotojams apimtys per didelės, o laikinų darbuotojų nėra. Todėl kopūstų plotus gali tekti mažinti. O kai daržoves suvežame į sandėlius, problemų nebelieka“, – pasakoja augintojas.

Kodėl būtent tokių rūšių daržoves ūkis augina? Pasak Mindaugo, iš pradžių ūkyje buvo sodinama šiek tiek bulvių, truputį morkų ir dar burokėlių. Vėliau į asortimentą ir sėjomainą nutarta įtraukti ir kopūstus.

„Mes tiekiame daržoves į mokyklas, vaikų darželius, todėl reikia turėti visą pagrindinių rūšių asortimentą“, – sako ūkininkas. Jis priduria, kad ūkio daržoves perka privatūs rajono darželiai, į valstybinius patekti sunku, sudėtinga sistema ir sąlygos. Ūkio daržovių derlius, be to, realizuojamas per prekybos centrus, turgaus prekiautojams, eksportui. Kas perka, tam ir parduodama.

Augintojas dar pabrėžia, kad itin svarbu užtikrinti daržovių produkcijos kokybę, be jos – nė žingsnio. Net už mažą kainą nekokybiškų daržovių niekas nepirks. O kokybę lemia visuma: sėjomaina, veislės, pasėlių priežiūra, tręšimas, augalų apsaugos priemonės...

Taigi, daržovių auginimo plotai ir rūšys ūkyje nusistovėję ir, kaip sako Mindaugas, nepaisant rinkoje susiklostančių kainų, paklausos, nešokinėjama kasmet vienus plečiant, o kitų nebeauginant. Išlaikomos ir stabilios sėjomainos. Be to, norint padidinti vienų rūšių daržovių plotus, reikėtų naujų žemių, o jų laisvų aplinkui nėra. Apylinkėse daug stiprių ūkių ir visos žemės užimtos.

Kalbėdamas apie šiandienos ūkininkavimą, M. Magilevičius pastebi, kad žemdirbiai vis labiau „užverčiami“ popierizmu, privalomais pildyti žurnalais ir pan. Taigi, užuot skyrę dėmesį pasėliams ir dirbę laukuose, ūkininkai privalo vis daugiau laiko praleisti prie kompiuterių ir popierių. „Panašu, kad iš žemdirbių tampame administratoriais. Kasmet keičiantis reikalavimams, tarkime, deklaruojant pasėlius, per skubą pridarome klaidų, o paskui jas taisome“, – sako Mindaugas, kuriam maloniausia dirbti laukuose su technika, nors tam tenka vis mažiau laiko.

Iš Dzūkijos kilęs vyras su būsima žmona Lina Pėstininkaite susipažino, kai abu studijavo agronomiją tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete (dabar VDU Žemės ūkio akademija). Jis pamena, kad baigę mokslus visai neturėjo praktinės patirties, ją kaupė pamažu. Kelis kartus buvo išbandyti ir samdomo specialisto darbai agroverslo įmonėse. Tačiau reikėjo padėti uošviui ūkyje, kuriame ilgainiui liko visam. „Kai pripranti dirbti sau, tai būti samdomu darbuotoju nesinori. Vidutiniai ūkiai turi išlikti, nes mes labiau negu didžiosios agroverslo įmonės matome kiekvieną lauką, galime užtikrinti gerą produkcijos kokybę“, – patikina M. Magilevičius.