Auginant daugiametes pupines žoles galima nenaudoti mineralinių azoto trąšų universalios paskirties žolynuose. Šią išvadą mokslininkai daro remdamiesi atliktais tyrimais.

Nuo apsirūpinimo azoto (N) trąšomis priklauso auginimo plotai, ypač besivystančiose šalyse, kuriose smulkieji ūkininkai negali mokėti didelės kainos už sintetines trąšas. Kai azoto trūksta dirvožemyje, augalai gali taikyti įvairias strategijas, kurios padėtų jiems palengvinti N poreikį per biologinį azoto fiksavimą (BNF). Apytiksliai apskaičiuota, kad pasaulyje dėl BNF kasmet gali būti sukaupiama apie 200 mln. t azoto. BNF diapazonas gali svyruoti nuo 2 iki 284 kg N ha per metus, atitinkamai naudojant vienmetes ir daugiametes pupines žoles ganyklose.

Žolynuose pupinės žolės gali atlikti svarbų vaidmenį ir išlaikyti dirvožemio produktyvumą mažai sąnaudų naudojančiose ūkininkavimo sistemose, nes fiksuoja atmosferos azotą, atkuria maisto medžiagas ir dirvožemį papildo organinių medžiagų.

Žolių sėja ir tręšimas

Jeigu dirvožemyje yra iš dalies daug fosforo ir kalio (151–200 mg kg^-1), tuomet prieš atliekant žolių sėją, rekomenduojama lauką patręšti tik kompleksinėmis NPK trąšomis, kad geriau sudygtų sėklos. Kaip parodė LAMMC Žemdirbystės institute (ŽI) atlikti tyrimai, NPK trąšose esančio mažo azoto kiekio pakanka augalams sudygti ir vegetacijos pradžiai, o vėliau pupinės žolės pačios pradeda fiksuoti azotą iš atmosferos dėl jų šaknyse esančių gumbelinių bakterijų.

Jeigu dirvožemyje trūksta fosforo ir kalio, patartina atitinkamai padidinti šių elementų normas prieš sėją. Tačiau rekomenduojama ne didesnė kaip P₆₀ ir K₆₀ norma.

Taip pat labai svarbu, kad dirvožemis būtų tinkamas sėjai, nes sėjos metai lemia tolesnį žolynų produktyvumą. Jeigu dirvožemis per drėgnas ar per sausas, sėjos laiką reikėtų atidėti. Per ŽI vykdytą eksperimentą sėjos laiku buvo tinkamos sąlygos žolių sėkloms išbrinkti ir sudygti.

Žolių rūšių pasirinkimas mišiniuose

Eksperimentas, kurį atliko ŽI, truko ketverius metus: vertintas skirtingos rūšinės sudėties žolynų produktyvumas nenaudojant mineralinių azoto trąšų ir naudojant 150 kg N ha^-1 metinę normą (augalų vegetacijos pradžioje – N₆₀, po I ir II pjūties – po N₄₅).

Eksperimente augintos naujesnių lietuviškų veislių žolės, kurios yra atsparesnės besikeičiančioms aplinkos sąlygoms: daugiametės svidrės Elena DS, eraičinsvidrės Vėtra, tikrieji eraičinai Raskila, pašariniai motiejukai Dubingiai, baltieji dobilai Dotnuviai, raudonieji dobilai Sadūnai, mėlynžiedės liucernos Malvina, sėjamieji esparcetai Meduviai.

Pupinių ir miglinių žolių santykis mišiniuose buvo 40:60.

Žolynuose nenaudoti pesticidai. Piktžolėms naikinti sėjos metais buvo taikomi valomieji žolynų pjovimai.

Žolynų produktyvumo palyginimas

Vertinant trejų eksperimentinių metų vidutinius duomenis nustatyta, kad produktyviausias buvo netręštas žolynas, jo sausųjų medžiagų derlius siekė 8 466 kg ha^-1. Šis žolynas buvo vienas iš produktyviausių visais tyrimų metais, neatsižvelgiant į besikeičiančias aplinkos sąlygas.

Vertinant tręšimo poveikį, produktyviausio žolyno derlius buvo ~0,5 t mažesnis, palyginti su produktyviausiu netręšiamu žolynu. Vertinant visus bandymų metus, nustatyta, kad mineralinės azoto trąšos reikšmingai didino tik monokultūrų derlių. Įvairios rūšinės sudėties žolynų derliaus papildomai nepadidino, kai kuriais atvejais – sumažino.

Palyginus monokultūrinius žolynus, nustatyta, kad eraičinsvidrės yra produktyvesnės nei daugiametės svidrės. Nenaudojant N trąšų jų produktyvumas buvo didesnis 7 proc., o naudojant N – gautas net 15 proc. didesnis biomasės prieaugis.

Visi tirti pupiniai žoliniai augalai mišiniuose – baltieji dobilai, raudonieji dobilai ir mėlynžiedės liucernos, sąveikaudamos su kitomis žolėmis, turėjo reikšmingos įtakos bendram žolynų produktyvumo kitimui tiek atskirose pjūtyse, tiek vertinant metinius sausųjų medžiagų derlius ir netręšiant N. Reikšmingos įtakos žolynų produktyvumui auginami mišiniuose kartu su kitomis žolėmis neturėjo tik sėjamieji esparcetai.

Miglinių ir pupinių žolių kokybė gali skirtis. Pagrindiniai veiksniai yra valdymo sistemos, auginimo metai, žolių suderinamumas mišiniuose, tręšimas ir naudojimas. Žolynuose svarbūs ir migliniai, ir pupiniai augalai, nes kiekvienos rūšies žolės pasižymi skirtingomis biologinėmis ir ekologinėmis savybėmis. Pupiniai žoliniai augalai kelių rūšių žolynuose, ypač ankstyvo amžiaus, naudingi kitoms miglinėms žolėms, geresniam jų augimui.

Mišiniuose mineralinės azoto trąšos slopino pupinių žolių įsigalėjimą žolyne, nes vegetacijos pradžioje išbertos šios azoto trąšos skatino miglinių žolių augimą. Mineralinis azotas slopino pupinių žolinių augalų gumbelinių bakterijų veiklą, dėl ko sutrikdoma azoto fiksacija iš atmosferos.

Pirmaisiais žolynų naudojimo metais, vegetacijos pradžioje juos patręšus mineralinėmis N trąšomis, jau per pirmą pjūtį buvo pastebėta, kad sumažėjo mėlynžiedžių liucernų biomasė, nuo 32 proc. nenaudojant N iki 7,7 proc. naudojant N60 normą; per antrą pjūtį – nuo 70 proc. iki 23 proc. naudojant N105 normą. Pirmus dvejus žolynų naudojimo metus, tręšiant N, nebuvo nustatyta reikšmingų įvairios rūšinės sudėties žolynų derliaus skirtumų. Tai parodo, kad pupinės žolės neturėjo įtakos žolynų produktyvumui – tręštuose žolynuose labiau vyravo miglinės žolės.

***

Rekomendacijos:

• Tyrimas parodė, kad įrengiant universalios paskirties žolynus (I pjūtis skirta žiemos pašarams, o kitas pjūtis naudojant ganymui), svarbiau buvo ne žolių rūšių kiekis, o atrinktos tinkamos kartu augti žolinių augalų rūšys mišinyje, kurios, esant palankioms ir nepalankioms augimo sąlygoms, lėmė reikšmingus derliaus skirtumus ir padėjo išlaikyti kelerių metų žolynų derliaus produktyvumo tolygumą.
• Žolyną auginant daugiau nei vienerius metus, patartina pasirinkti sausrai atsparias žolinių augalų rūšis. Pupiniai žoliniai augalai su galingomis šaknų sistemomis puikiai pasitarnaus sausros sąlygomis. Kartu mišinyje augdamos aukštosios ir žemosios miglinių žolių rūšys taip pat padės išlaikyti tolygų žolynų produktyvumą.
• Mišiniuose naudojant pupinius augalus, kurie fiksuoja azotą iš atmosferos, papildomo tręšimo azotu patartina atsisakyti, išskyrus foninį tręšimą sėjos metais, taip išlaikomas didesnis žolynų produktyvumas ir žalių baltymų kiekis.