Augant alpakų ir lamų populiarumui Lietuvoje, kyla ir naujų iššūkių jų augintojams. Kamelidų fiziologija skiriasi nuo kitų ūkio gyvūnų, tad ir jiems būdingos ligos taip pat skiriasi. Šie gyvūnai jautrūs infekcijoms, tarp jų – hemolitinei mikoplazmozei, kurią sukelia Mycoplasma haemolamae bakterijos.

Lietuvoje kol kas stinga mokslinių tyrimų apie alpakų ir lamų mikoplazmozę, nes ši infekcija dar reta Lietuvos ūkiuose. Tačiau tikėtina, kad dėl klimato kaitos mikoplazmozės atvejų daugės. Todėl svarbu įvertinti ligos reikšmę, norint sukurti veiksmingas kontrolės strategijas ir sumažinti su mikoplazmoze susijusius ekonominius nuostolius.

Veterinarijos gydytojai turi atkreipti dėmesį į šią nors ir retą, tačiau pavojingą infekciją, turėti žinių apie jos simptomus, diagnostiką ir gydymą, remiantis užsienio mokslininkų tyrimais ir praktine patirtimi.

Pagrindiniai ligos simptomai

Tikslus M. haemolamae bakterijų sukeliamos mikoplazmozės arba hemoplazmozės pernešėjas iki šiol nėra išaiškintas. Vyrauja hipotezė, jog tai vektorių pernešama liga, kurią galėtų platinti kraujasiurbiai vabzdžiai. Liga labiausiai paplitusi šilto klimato šalyse, daugiausia Pietų Amerikoje, tačiau dar 2011 m., atliekant mokslinį tyrimą, jos atvejų jau buvo nustatyta ir Centrinėje Europoje (Vokietijoje ir Šveicarijoje).

Hemoplazmos infekcijos paprastai yra specifinės rūšiai (t. y. puola tik tam tikros rūšies gyvūnus), išskyrus M. ovis, kuri užkrečia ir avis, ir ožkas, ir M. haemolamae, kuri užkrečia lamas ir alpakas.

M. haemolamae yra bakterijos, parazituojančios alpakų ir kitų kamelidų eritrocituose. Šie sukėlėjai buvo perklasifikuoti į Mycoplasma gentį ir vadinami hemotropinėmis mikoplazmomis arba hemoplazmomis, siekiant atskirti jas nuo kitų mikoplazminių organizmų, sukeliančių reprodukcines, kvėpavimo ir sąnarių ligas. Hemoplazmos sukelia hemolizinę anemiją, tačiau ligos sunkumas priklauso nuo patogeno kiekio, gyvūno imuninės sistemos būklės ir gretutinių ligų.

Daugumai gyvūnų būdingos besimptomės infekcijos, tačiau dalis jų serga sunkesnėmis, ūminėmis anemijomis, susijusiomis su tam tikromis mikoplazmos padermėmis. Taip pat gali pasireikšti splenomegalija, imunodeficitas ir gretutinės ligos.

Kamelidams gali pasireikšti ūmi arba lėtinė ligos forma. Pagrindiniai ūminės ligos požymiai yra sumažėjęs apetitas, staiga prasidėjęs silpnumas, kartais – karščiavimas. Lėtinės ligos simptomai gali pasireikšti kaip vangumas, laipsniškas svorio netekimas ir išsekimas, reprodukcinės sistemos sutrikimai. Šios bakterijos pažeidžia raudonuosius kraujo kūnelius, todėl išsivysto anemija arba gelta. Atsižvelgiant į tai, kad alpakų eritrocitų skaičius atsikuria daug lėčiau nei kitų gyvūnų rūšių, anemija gali būti regeneracinė arba ne.

Kamelidams būdingi ir neurologiniai ligos simptomai: pasikeitęs elgesys, koordinacijos sutrikimai ir kiti.

Klinikinė M. haemolamae infekcijos išraiška gali būti antrinė – dėl kitų ligų arba imunosupresijos. Todėl sveiki gyvūnai, kurių imunitetas geras, klinikinės formos mikoplazmoze serga rečiau ir pasveiksta lengviau.

Kadangi mikoplazmos yra specifiškos gyvūno rūšiai, galimi simptomai taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, tipiški kačių M. haemofelis klinikiniai požymiai yra letargija, anoreksija ir karščiavimas, o splenomegalija ir gelta pasireiškia rečiau. M. haemocanis sukelia ūmią šunų, kuriems atlikta splenektomija, hemolizę, tačiau sveikų šunų infekcijos paprastai būna besimptomės. M. suis sukelia paršelių, laktuojančių kiaulių ir vaikingų paršavedžių hemolizinę anemiją, kuriai įtaką daro gelta.

Lėtinė infekcija yra susijusi su prastu augimu, reprodukcinės sistemos problemomis ir sumažėjusia pieno gamyba. M. wenyonii galvijų infekcija dažniausiai būna besimptomė, tačiau buvo aprašytas jaunų, pirmavedžių telyčių pieno liaukų ir užpakalinių galūnių edemos sindromas, sumažėjusi pieno produkcija, karščiavimas ir limfadenopatija. Taip pat nustatyta, kad mikoplazminė infekcija sukelia jaunų bulių kapšelio ir užpakalinių galūnių edemą.

M. ovis avių ir ožkų infekcija dažnai būna besimptomė, tačiau hemolizinė anemija gali pasireikšti jauniems gyvūnams, ypač stipriai užsikrėtusiems virškinamojo trakto helmintais. Lėtinė infekcija gali lemti nepakankamą masės prieaugį, fizinio krūvio netoleravimą, sumažėjusią vilnos produkciją ir lengvos formos anemiją.

Mikoplazmozės diagnostika

Praktikoje dažniausiai naudojami du diagnostikos metodai – kraujo tepinėlio analizė, ieškant intraeritrocitinių bakterijų, ir polimerazinė grandininė reakcija (PGR).

Istoriškai hemoplazmų diagnozė buvo atliekama remiantis įprastų Wright metodu dažytų kraujo tepinėlių analize. Eritrocituose randami maži (0,5–3 mcm) kūneliai, kurie apibūdinami kaip bazofiliniai, apvalūs, lazdelės ar žiedo formos dariniai, esantys ant atskirų eritrocitų arba grandinėse. Ūminės infekcijos atveju šiuos kūnelius galima matyti fone, o ne pačiuose eritrocituose.

Šiuo metu mikoplazmozei diagnozuoti renkamės Pappeheim dažymo metodiką. Šis metodas padeda atskirti intraeritrocitines bakterijas nuo Pappenheimerio kūnelių siderocituose. Būtent todėl alpakų ir lamų kraujo tepinėlių analizei nesirenkame praktikoje populiaresnių standartinių greitojo dažymo hematologinių dažų.

Vis dėlto reikia įvertinti ir tai, jog net ir tinkamai paruošto kraujo tepinėlio analizė gali nepadėti nustatyti hemoplazmozės, nes parazitemija sergant lėtinės formos liga gali būti cikliška, o organizmai iš kraujo apytakos gali išnykti per 2 valandas. Svarbu atsiminti, kad mėgintuvėlyje su EDTA (antikoaguliantas) hemoplazmos per laiką atsiskiria nuo eritrocitų ir žūva, o tai trukdo aptikti mikroorganizmus senuose mėginiuose, todėl kraują tyrimui būtina pristatyti į laboratoriją kuo skubiau arba padaryti tepinėlį vietoje. Tepinėlio tyrimo specifiškumas taip pat būna mažas tuo atveju, kai mikroorganizmų yra nedaug ir jie nėra būdingos morfologijos, kuri galėtų padėti atskirti mikoplazmas nuo artefaktų ar kitų nepatogeniškų struktūrų.

PGR tyrimu galima tiksliai nustatyti M. haemolamae. Šis tyrimas gali būti atliktas iš viso kraujo (paimto į mėgintuvėlį su EDTA antikoaguliantu) ir blužnies aspirato. PGR turėtų būti laikomas standartiniu tyrimu alpakų ir lamų hemoplazmozei diagnozuoti, tačiau dėl iš dalies didelės kainos ir ilgesnio atlikimo laiko (tyrimo atlikimo trukmė 1–3 d.) kol kas nėra plačiai naudojamas praktikoje.

Gydymas ir profilaktika

Mikoplazmoze sergantiems kamelidams taikomas antimikrobinis ir palaikomasis gydymas. Esant ūminėms hemoplazmos infekcijoms, pirmojo pasirinkimo vaistai yra tetraciklinų grupės antibiotikai. Pirmąsias 5 dienas skiriamas oksitetraciklinas, lašinamas į veną 10 mg/ kg, maišant su fiziologiniu tirpalu, o vėliau, vertinant ligos eigą, skiriamas injekcijomis po oda kas 24 val. arba kas 48 val. Gydymas tęsiamas iki 10 dienų.

Nors gliukokortikoidai galėtų būti naudingi mažinant eritrofagocitozę sunkios hemolitinės anemijos atvejais (nes ji atsiranda dėl imuninės sistemos sukeltos užkrėstų šeimininko ląstelių lizės), tačiau SVNU alpakoms praktikoje beveik nenaudojami – yra kontraindikuotini vaikingoms patelėms ir streso atveju dėl hipoglikemijos. Todėl uždegimui slopinti skiriami NVNU, dažniausiai fluniksino megluminas.

Kai kuriems gyvūnams tenka perpilti kraują, tačiau po hemotransfuzijos procedūros juos reikia atidžiai stebėti ir kartoti tyrimus, nes intraląstelinės bakterijos gali greitai užkrėsti ir naujas, perpiltas, ląsteles.

Net ir sėkmingai išgydytas gyvūnas gali likti nešiotoju ir patirti periodinius klinikinius recidyvus ir pasikartojančią parazitemiją, ypač kai jaučia stresą ar susilpnėja jo imunitetas. Gyvūnui pasveikus natūraliai arba po gydymo antibiotikais susidaro apsauginis imunitetas nuo pasikartojančios infekcijos, tačiau kiek truks ši imuninė apsauga ir ar tai taikoma visoms mikoplazminėms infekcijoms, nežinoma. Gyvūnai, naudojami kaip kraujo donorai, turėtų būti tikrinami PGR pagrįstais DNR tyrimais, kad būtų išvengta mikoplazmozės sukėlėjo perdavimo recipientams.

Jatrogeninio perdavimo galima išvengti laikantis aseptikos ir antiseptikos principų, naudojant vienkartines adatas ir kitas priemones. Rekomenduojama ūkiuose kontroliuoti nariuotakojus kaip potencialius ligos pernešėjus, laikytis gyvūnų gerovės standartų, eliminuoti stresą, nes sveiki ir stiprų imunitetą turintys gyvūnai yra atsparesni daugeliui infekcijų, taip pat ir mikoplazmozei.

***

Reikėtų daugiau moksliškai ištirti mikoplazmozę, siekiant geriau suprasti ligos paplitimą tarp alpakų ir lamų Lietuvoje ir kitose vidutinio klimato juostoje esančiose šalyse. Tai padėtų ateityje efektyviau ir greičiau diagnozuoti ir gydyti šią ligą, užkirsti kelią jos plitimui ir sumažinti su ja susijusius ekonominius nuostolius.

Būtina atkreipti dėmesį ir į nariuotakojų, kaip potencialių mikoplazmozės ir daugelio kitų vektoriais platinamų ligų pernešėjų, kontrolę ir bendrus ligų prevencijos būdus. Svarbu laikytis gyvūnų gerovės standartų, mažinti stresą, taikyti tikslingą dehelmintizaciją, gyvūnus šerti subalansuotu racionu ir taip apsaugoti nuo sveikatos problemų, kartu – ir nuo mikoplazminės infekcijos.

Alpakų ir lamų mikoplazmozė yra reta, tačiau pavojinga liga, pastebėjus jai būdingus klinikinius simptomus, reikia atlikti diagnostinius tyrimus ir patvirtinti arba atmesti šią ligą, laiku suteikti kvalifikuotą veterinarinę pagalbą.