Sociologinės apklausos rodo, kad devyniuose iš dešimties namų ūkių yra modernus LCD, plazminis ar LED televizorius. Nepaisant to, kas penktos trobos svetainės kampe vis dar pūpso kineskopinis aparatas. Tikėtina, kad tokį gaila išmesti, nes vis dar veikia. Ar ši logika tinka automobilių gamintojams? Trečios kartos Suzuki S-Cross liudija – tikrai taip.

Užbėgdamas už akių pasakojimui apie vieną ilgąjį vasaros savaitgalį trukusią draugystę su mažojo porūšio krosoveriu, skubu patikinti, kad šiuo japonu tikrai nenusivyliau. Netgi priešingai. Nors Suzuki S-Cross atrodo tarsi praeities aidas, jis paprastas, praktiškas ir, kas bene svarbiausia – palyginti nebrangus. Net tais atvejais, kai yra reikalų su modeliu, turinčiu visų varančiųjų ratų sistemą ir automatinę transmisiją.

Mažos kainos (šiais laikais 30 tūkst. eurų prašoma už kuklią daugumos automobilių bazinės komplektacijos versiją) paslaptis kaip tik susijusi su beveik dešimtmečio senumo istorija. Pirmos kartos Suzuki SX4 pasirodė 2006-aisiais, kai miesto visureigių bumas dar nebuvo kilęs, o „racionaliu“ pasirinkimu buvo laikomas kompaktinės klasės hečbekas ar universalas. Šiek tiek didesnę prošvaisą ir 4 x 4 pavarą turėjęs mažylis Europoje kalnų nenuvertė, bet Azijos rinkose tapo bestseleriu. Jo gamyba buvo tęsiama netgi po 2013-ųjų, pristačius gerokai didesnį (+ 30 cm) įpėdinį, kiek ilgesniu pavadinimu Suzuki SX4 S-Cross.

Praėjusių metų pabaigoje pasirodęs trečios kartos Suzuki S-Cross pozicionuojamas kaip visiškai naujas modelis. Iš tiesų vizualiai jis pasikeitęs neatpažįstamai. Dizaino tobulinti ėmėsi kompanijos padalinio Italijoje darbuotojai, todėl krosoveris atitinka europietiškos išvaizdos automobilio kanonus. S-Cross nėra gražuolis, nesistengia būti saldus, neturi pretenzijų vadintis mašinų madų kelrode žvaigžde, tačiau atrodo gana solidžiai. Jis nėra apkarstytas jokios funkcijos neatliekančiomis detalėmis ir šia prasme yra daugelio dabartinės kartos miesto visureigių priešingybė.

Tačiau po naujų formų skardiniu apdaru Suzuki S-Cross slepia tą pačią platformą ir bemaž visus agregatus. Tai yra automobilio elgsena kelyje užprogramuota būti beveik tokia pat, kaip kad lig šiol. Ir tai nėra blogai. Krosoverio pakaba neprastai subalansuota, todėl riedant prastesniu keliu neerzina nei bildesiai, nei vibracija. Amortizatorių standumas be reikalo nekaitina fantazijos, kad su šiuo ratuočiu Kačerginės „Nemuno žiedo“ viražus galėtum įveikti tokiu pat tempu, kaip su kokiu Porsche Macan. Bet tuo pat metu negąsdina svyravimais posūkiuose, kaip dažnai nutinka bandant pamaloninti komforto mėgėjus. Kitaip tariant, jei nesate paskendęs iliuzijose, jog už 30 tūkst. eurų gausite kosminį laivą – Suzuki S-Cross jums turėtų patikti.

Juo labiau kad automobiliukas turi visų varančiųjų ratų pavarą, leidžiančią išvengti didžiausių bėdų, pasukus į lengvą bekelę ar prasidėjus slydmečiui. Tiesa, Allgrip sistema nuolat darbuotis visų keturių ratų neverčia. Kaip ir daugelyje panašių transporto priemonių, ji automatiškai aktyvuojama esant tam tikroms sąlygoms. Įprastu režimu automobilis važiuoja pasikliaudamas vien priekinės ašies ratais. Ruošiantis rimtesniam iššūkiui, rekomenduojama pasinaudoti greta pavarų perjungimo svirties esančiu specialiu ratuku ir pasirinkti iš kelių važiavimo režimų: Snow, Auto, Sport arba 4WD, leidžiančiu blokuoti tarpašinį diferencialą. Žinoma, nederėtų pamiršti, kad S-Cross prošvaisa siekia tik 17,5 cm, todėl pervertinus savo galimybes pakabinti krosoverį ant „pilvo“ galima labai greitai. Vis dėlto tai kur kas patikimesnis variantas, nei didžioji dauguma miesto visureigių, kuriuose įrengta daugybė įvairių elektroninių pagalbininkų, tačiau turinčių tik vieną varančiąją ašį.

Japonas gali būti komplektuojamas tiek su mechanine, tiek su automatine pavarų dėže. Bandymams Lietuvoje buvo skirtas būtent toks modelis ir, reikia pripažinti, dažniausiai erzinanti savo veikimu bepakopė transmisija S-Cross atveju veikė nepriekaištingai. Jei dažniausiai tokie mechanizmai į atmintį įsirėžia stūgavimu aukštų sūkių diapazone, o ne sklandžiu įsibėgėjimu, tai Suzuki krosoveryje variatorius veikė tarsi klasikinis automatas su dviguba sankaba: tyliai, tiksliai ir efektyviai.

Šniokštimo salone padaugėja tik pradėjus važiuoti autostrados režimu ir perkopus 100 km/val. greitį. Spėju, kad jį sukelia kėbulo konstrukcija ir kuklus dėmesys garso izoliacijai. Tačiau net tame galima įžvelgti šiokios tokios naudos: aerodinaminis triukšmas neleidžia užsimiršti ir ignoruoti fizikos dėsnių ruošiantis šturmuoti posūkius, kaip kartais nutinka važiuojant ultra-hyper-mega komfortiškais ir galingais automobiliais. Tada iliuzijos, kad greitį ribojančius ženklus šalikelėse sustatė nieko neišmanantys ir vairuoti nemokantys biurokratai, labai greitai persisunkia į tą smegenų dalį, kuri atsakinga už savisaugą ir neišvengiamai padaro meškos paslaugą.

Beje, S-Cross interjero dizaineriai pernelyg nesivargino ieškodami originalių sprendimų. Apdailos medžiagos čia gana kokybiškos, dažniausiai liečiami paviršiai minkšti, tačiau beveik viskas be didesnių pokyčių keliauja iš vieno modelio į kitą bemaž dešimtmetį. Nauja yra tik multimedijos sistema, kuri nauja tik Suzuki, bet toli gražu ne pažangiausia ar moderniausia. Drauge tai reiškia, kad naudotis ja bus lengva, integruotos funkcijos išdėstytos logiškai. Kaip ir privalu skaitmeninėje eroje, automobilis turi Apple CarPlay ir Android Auto sąsajas.

Didžioji dalis funkcijų perkelta į liečiamąjį ekraną, taip eliminuojant fizinius valdiklius, nors kaip tik jų norėtųsi sutikti dažniau.

O štai už analoginį prietaisų skydelį šį modelį galima pagirti – jis atrodo dailiai, grafika ir spalvų deriniai jaukūs, todėl visa svarbiausia informacija suvokiama labai lengvai. Apskritai ergonomikos požiūriu šis krosoveris nepriekaištingas – kertiniai vairuotojo poreikiai patenkinami visu 100 proc.: sėdynės patogios, geros galimybės reguliuoti vairaratį, todėl patogiai įsitaisyti prie vairo neužtrunka.

Kukliai suprojektuota erdvė gale įsikūrusiems bendrakeleiviams. Stogo linija aukšta, todėl įsėsti patogu, kojos nesiremia į priekinės sėdynių eilės atlošus ir apskritai vietos čia daugiau negu populiariajame Nissan Qashqai. Tačiau daugiau komforto atributų nėra – nei jokių ventiliacijos angų, nei USB jungčių. Tai šiek tiek stebina, nes šeimos atžalas be išmaniųjų telefonų ar planšetinių kompiuterių rankose tolesnėje kelionėje įsivaizduoti sunku.

Naudingų smulkmenų taip pat nerasite ir bagažinėje. Jos tūris siekia 430 l (1 230 l nulenkus galinių sėdynių atlošus) ir tai tikrai neprastas rezultatas tokios klasės automobiliui, tačiau joje nėra krepšiams pakabinti skirtų kabliukų ar papildomai užsakomų pertvarų, kurios, pavyzdžiui, leistų saugiai šeimos augintinį vežti bagažinėje ir nesibaiminti, jog jis po keleto akimirkų iš bagažinės „atsikraustys“ ant priekinės sėdynės.

S-Cross siūlo tik vieną jėgos agregatą. 1,4 l darbinio tūrio benzininis variklis su turbokompresoriumi generuoja 129 AG ir 235 Nm maksimalų sukimo momentą. Tokie rodikliai pasiekiami padedant mild hybrid sistemai su 48 voltų technologija, kuri suteikia papildomą 13,6 AG ir 53 Nm impulsą, pajudant iš vietos ar prireikus kažką aplenkti. Šiuos uždavinius sprendžiantis starteris-generatorius padeda taupyti degalus ir iš esmės eliminuoja bet kokius judėjimo nesklandumus prie sankryžų, kai veikiant Start/Stop sistemai variklis gesinamas ir paleidžiamas.

Krosoveris sveria tik 1 310 kg (versija su priekiniais varančiaisiais ratais 1 200 kg), todėl iš pažiūros silpnas variklis leidžia 100 km/val. greitį pasiekti per 10,2 sek. ar lėkti maksimaliu 195 km/val. greičiu. Nieko gniaužiančio kvapą, bet miesto visureigiui gėdos nedaro. Juo labiau kad degalų sąnaudos važiuojant racionaliai tik šiek tiek perkopia 6 l/100 km ribą. Krosoveris turi neprastai veikiančias elektronines aktyvaus saugumo sistemas. Eismo juostos palaikymo sistema nepriekaištingai išlaiko automobilį tarp eismo juostų keliaujant užmiestyje, o adaptyvioji greičio ir atstumo palaikymo sistema su savo misija susidoroja taip pat sėkmingai, kaip ir etalonu laikomuose vokiečių gamintojų modeliuose.

Ir pabaigai apie bene svarbiausią dalyką renkantis transporto priemonę – kainą. Pradinė Suzuki S-Cross kaina Lietuvoje siekia 24 tūkst. Eur, už kuriuos siūlomas priekiniais ratais varomas modelis su LED žibintais, elektra valdomais ir šildomais šoniniais veidrodėliais, tuzinu oro saugos pagalvių, galinio vaizdo kamera ir dar keletu naudingų smulkmenų. Pasirinkus versiją su visais varančiaisiais ratais ir maksimaliu komforto įrangos paketu, teks pakloti maždaug 29 tūkst. eurų. Pigiau atsieitų nebent Dacia Duster, tačiau rumunas iš tiesų priklauso kitai, gerokai kuklesnių automobilių kastai ir gretinti jį su Suzuki nėra korektiška.