Kasmet žemdirbiai įsigyja tūkstančius tonų įvairios sėklos. Rinkdamiesi sėklą, ieško geriausio derinio ar rūšies, kuri atitiktų dirvožemio specifiką, derlingumo rodiklius. Negavus lauktojo rezultato, t. y. neužauginus gero derliaus, keliamas klausimas, ar derlius prastas dėl gamtos ar žemdirbio kaltės, ar visgi atsakomybę turėtų prisiimti sėklos pardavėjas, pardavęs netinkamos kokybės produkciją.

Visų pirma, įsigyjant sėklą yra svarbu žymėjimas, parodantis, kokia sėkla yra perkama. Europos Bendrijos rinkoje parduoti žemės ūkio gamybai skirtų aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos etikečių reikalavimai nustatyti 2002 m. birželio 13 d. Tarybos direktyvoje 2002/57/EB dėl prekybos aliejinių ir pluoštinių augalų sėkla (toliau – Direktyva). Direktyvos nuostatos iš dalies yra perkeltos ir į Valstybinės augalininkystės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 14 d. įsakymą „Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos sertifikatų išdavimo ir numerių etiketėms suteikimo procedūros aprašas“.

Direktyvos 1 straipsnis nustato, kad direktyva taikoma žemės ūkio gamybai, o ne dekoratyviniams tikslams parduoti skirtos aliejinių ir pluoštinių augalų sėklos auginimui ir jos pardavimui Bendrijoje. Įtvirtintas elitinės sėklos, visų kategorijų sertifikuotos sėklos ir komercinės sėklos pakuotės žymėjimas. Elitinė sėkla ženklinama baltos, sertifikuota elitinės sėklos pirmosios reprodukcijos sėkla – mėlynos, vėlesnių reprodukcijų sertifikuota sėkla – raudonos, o komercinė sėkla – rudos spalvos etikete. Veislės cenozės sertifikuota sėkla ženklinama mėlynos spalvos su įstriža žalia linija etikete. Tad jau pagal etiketę galima spręsti, kokia sėkla perkama. Jeigu sėkla neatitinka žymėjimo, pavyzdžiui, pardavėjas teigia pardavęs elitinę sėklą, o pasirodo, kad ji yra komercinė, žemdirbys galėtų teigti, kad jis buvo suklaidintas pardavėjo ir reikalauti atsakomybės. Žingsnių reikalaujant atsakomybės reikėtų imtis iš karto nustačius neatitikimą.

Viename Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtame ginče agroverslas skundėsi, kad gavo netinkamai pažymėtą sėklą (tikėjosi hibridinės, o gavo veislių derinį). Agroverslo atstovas teigė, kad iš pardavėjo viešai skirtinguose šaltiniuose (interneto puslapyje, pakuotėje, sutartyje) pateikiamos informacijos sekė aiški, tačiau klaidinanti išvada, kad sėkla yra visu šimtu procentų hibridinė, o ne veislių derinys. Teismas sprendė, kad kilus abejonėms (esant skirtingai informacijai) agroverslas turėjo iš karto kreiptis į pardavėją ir reikalauti pateikti oficialius įrašus, patvirtinančius veislių kiekio procentinę išraišką. Kadangi agroverslas to nepadarė, jis buvo nepakankamai rūpestingas. O pirkėjui nesant pakankamai rūpestingam, pardavėjui atsakomybė prieš pirkėją nekyla.

Nuostoliai ir pardavėjo atsakomybė

Esant prastam nupirktų sėklų derliui, žemdirbys pradeda analizuoti tokio derliaus priežastis. Neretai paaiškėja, kad nebuvo tinkamai naudojamos cheminės medžiagos, didžiulę įtaką padarė gamtos sąlygos. Tačiau pasitaiko ir atvejų, kai dėl prasto derliaus reikalaujama atsakomybės iš sėklos pardavėjo dėl netinkamos jo parduotos produkcijos kokybės.

Nuostatos dėl netinkamos kokybės produkcijos yra aptariamos Civilinio kodekso (CK) 6.333 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį pardavėjas pirkėjui privalo perduoti daiktus, kurių kokybė atitinka pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas ir daiktų kokybę nustatančių dokumentų reikalavimus, taip pat prisiima atsakomybę už daiktų trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių, atsiradusių iki daiktų perdavimo. CK 6.333 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti pirkėjui, kad daiktai atitinka sutarties sąlygas ir sutarties sudarymo metu neturi paslėptų trūkumų, dėl kurių daiktų nebūtų galima naudoti tam tikslui, kuriam pirkėjas juos ketino panaudoti, arba dėl kurių daiktų naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjas, apie tuos trūkumus žinodamas, apskritai jų nebūtų pirkęs arba nebūtų už juos tiek mokėjęs. Taigi pardavėjas atsako už bet kokius daikto trūkumus, jeigu šie atsirado prieš perduodant daiktus arba juos nulėmė priežastys, atsiradusios iki daiktų perdavimo.

Vienoje teisme nagrinėtoje byloje agroverslas reikalavo atlyginti nuostolius dėl netinkamos kokybės sėklos. Žemdirbio manymu, kaip tik tokia sėkla lėmė, kad rapsai neužmezgė ankštarų. Žemdirbys teigė, kad atlikdamas sėjos darbus ir visą rapsų augimo laikotarpį laikėsi rapsų auginimo reikalavimų ir rekomendacijų, rapsai buvo tręšiami, prieš žydėjimą purškiami nuo kenkėjų laikantis nustatytų normatyvų. Kad rapsai nemezga ankštarų, jis pastebėjo, kai jie nužydėjo. Tada žemdirbys kreipėsi į Valstybinę augalininkystės tarnybą, kuri nustatė, kad dalis agroverslui parduotos sėklos buvo ne hibridinė, o tik veislių derinys.

Agroverslo atstovas taip pat pažymėjo, kad profesionalus sėklų pardavėjas privalėjo užtikrinti, jog jo parduodama sėkla atitinka tiesioginę savo paskirtį bei aprašymus. Tiek viešai pateikiamoje informacijoje, tiek ant sėklų maišų buvo nurodoma, kad sėklos yra hibridai, kad jų puikus derlius, savybių tolygumas, gera aliejaus išlyga, didesnis atsparumas ligoms, palyginti su kitais tokio tipo hibridais. O iš tiesų nusipirktosios sėklos pasirodė ne hibridinės (potencialiai duodančios didesnį derlių), o tik rapsų sėklų deriniai. Taigi žemdirbys gavo netinkamos kokybės produkciją.

Kadangi agroverslas jautėsi apgautas, manė, kad jam turėtų būti taikomos ir tinkamos kokybės produkcijos negavusį asmenį ginančios nuostatos. Jo nuomone, pardavėjas viešai teikė klaidinančią informaciją, ginčo sėklas žymėjo klaidingai, nepateikė sertifikato kilus ginčui, sąskaitoje faktūroje nurodė neteisingą žymėjimą. Žemdirbys teigė, kad jeigu pardavėjas būtų elgęsis sąžiningai ir nurodęs, kad parduoda veislių derinį, kuris yra rizikingesnis už hibridą, jis tokios sėklos nebūtų pirkęs.

Teismas nustatė, kad paprastai aliejinių rapsų rinka dalijama į linijines sėklas ir hibridus, tačiau galimos ir trys kategorijos – linijinės sėklos, hibridai ir veislių deriniai (hibridų ir linijinių sėklų deriniai ir skirtingų hibridų deriniai). Agroverslas iš pardavėjo įsigijo veislių derinį, kurį sudarė 80 proc. sterilaus hibrido ir 20 proc. apdulkintojo. Tačiau teismas įvertino tai, kad šalys (agroverslas ir pardavėjas) konkrečiai nesusitarė, kad bus parduodama 100 proc. hibridinė sėkla. Tad per protingą terminą agroverslui nepareiškus pretenzijos pardavėjui dėl parduotų prekių asortimento, be to, byloje nesant jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šalys susitarė būtent dėl 100 proc. hibridinės sėklos pardavimo ir kad būtent tokie agroverslo poreikiai turėjo būti žinomi pardavėjui sutarties sudarymo metu, teismas sprendė, kad reikalavimas perduoti agroverslui šalių suderinto asortimento prekes pažeistas nebuvo.

Potencialūs veiksniai ir jų įtaka

Teismai taip pat atsižvelgia į faktą, kad derliaus derlingumui įtaką gali daryti ne tik sėkla, bet ir daug skirtingų veiksnių.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo bylą, kurioje agroverslas teigė, kad sėklos pardavėjo interneto puslapyje pateikti potencialūs derlingumo skaičiavimai iš esmės skyrėsi nuo rezultatų jo laukuose. Teismas tokius agroverslo teiginius vertino kritiškai, nurodydamas, kad pardavėjo interneto tinklalapyje nurodytas sėklos derlingumo potencialas negali būti tapatinamas su konkrečiu ūkiu dėl žemės ūkio veiklos pobūdžio, ir ši aplinkybė, be jokios abejonės, turėjo būti suvokiama profesionaliam ūkininkui.

Teismas nurodė, kad žemės ūkio veikla yra rizikinga veiklos sritis, o derliaus kiekis priklauso ne tik nuo sėklos rūšies ir kokybės, bet ir nuo kitų subjektyvių ar objektyvių veiksnių – paties ieškovo veiklos (auginimo ir derliaus nuėmimo technologijos), gamtos sąlygų ir kt.

Tad minėtieji įrodymai nėra pakankami, tikslūs ir išsamūs tam, kad kiltų sėklų pardavėjo atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad nuostolius įrodyti kyla pareiga būtent asmeniui, kuris reikalauja nuostolių atlyginimo, teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visetą, sprendė, kad oficialiais sertifikatais patvirtinta atsakovo parduotų sėklų atitiktis kokybės reikalavimams kitais byloje surinktais įrodymais nebuvo paneigta. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad agroverslas sėklą rinkosi pagal derlingumą. Aplinkybė, kad buvo parduotos ne visiškai hibridinės sėklos jam nebuvo esminė. Tikslas buvo paprastas – kuo daugiau derliaus. Rezultatas nebuvo pasiektas, tačiau ne dėl hibrido ir veislių derinio produktyvumo, aliejingumo, atsparumo ligoms, jautrumo oro sąlygoms skirtumų. Byloje dalyvavę ekspertai nurodė, kad hibridinės veislės turi didesnį derlingumo potencialą nei tradicinės veislės (linijinės), tačiau tokio skirtumo tarp hibridų ir veislių derinių nenurodė, taigi nėra pagrindo kilti pardavėjo atsakomybei. Be to, ekspertai akcentavo, kad vasariniai rapsai yra vieni iš jautriausių augalų bet kokiems, net ir nedideliems, auginimo technologijos pažeidimams ir išvardijo veiksnius, galinčius turėti įtakos ankštarų mezgimui ir rapsų derliaus kiekiui (drėgmės trūkumas, rapsų purškimas įvairių augalų apsaugos produktų ir skystųjų trąšų, mikroelementų, lipniųjų medžiagų mišiniais, nuėmimo laikas ir pan.). Taigi akivaizdu, kad mažesnį ankštarų mezgimą galėjo lemti daug veiksnių, todėl pats savaime faktas, kad rapsai mezgė mažiau ankštarų, dar neįrodo sėklų netinkamos kokybės.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, pirmiausia galima rekomenduoti agroverslui būtent sėklos įsigijimo metu atidžiai perskaityti sutartį ir įsigijimo dokumentus. Žemdirbiai neturėtų remtis vien reklamine medžiaga ar glausta informacija interneto puslapyje. Tikėdamasis įsigyti vienokią ar kitokią sėklą, žemdirbys turėtų pareikalauti iš pardavėjo patvirtinimų dėl sėklos, jos rūšies. O atsiradus neatitikimams būtina kreiptis su pretenzija kiek įmanoma greičiau.