23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/05
Ar pravartu savo žemėje turėti ekologiniu požiūriu svarbių vietovių
  • Dr. Asta KAZLAUSKAITĖ-JADZEVIČĖ LAMMC Vokės filialas
  • Mano ūkis

Ūkinė veikla ir gamta daro poveikį viena kitai. Europos Sąjungos fondų 2014–2020 m. laikotarpio investicijomis siekiama, kad būtų naudojami tokie ūkininkavimo metodai, kuriais aplinka būtų tausojama. Žemdirbiai skatinami tvariai naudoti gamtos išteklius, gebėti savo žemės ūkio veikloje pritaikyti populiarėjančias žalinimo priemones ir taip padidinti ūkininkavimo pelningumą ateityje.

Lietuvoje, kaip ir kitose ES šalyse, itin svarbu sudominti ūkininkus turėti daugiafunkces zonas, sujungiant esamus natūralios gamtos plotus ir padarant aplinką palankesnę laukinei gyvūnijai ir augalijai. Vienu metu gali būti ūkininkaujama, plėtojama miškininkystė, organizuojamas poilsis ar tiesiog saugomos ekosistemos, pavyzdžiui, medžių grupės ar pavieniai nedideli miškeliai, palaukės, pievos ar grioviai.

Mažo derlingumo vietovėse pravartu vykdyti ir žemėnaudos kaitą į miškus ar natūralias pievas. Tokios zonos su nedideliais nuostoliais, tačiau abipusiai teikiančios didelės naudos gali būti svarbios ne tik ūkininkams, miškininkams ar turizmo paslaugų teikėjams, bet ir visai visuomenei.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Vokės filiale nuo 1995 m. vykdomas eksperimentinis tyrimas, kuriuo vertinama mažo derlingumo ariamų žemių keitimo į mišką ir natūralią pievą nauda aplinkai ir žmogui.

Nepaisant to, ar žemės ūkio produkcijos augintojai savo valdomuose plotuose turi tokių žemėnaudų susiformavusių natūraliai, ar esant nepalankioms ūkininkavimo sąlygoms nenaudingas ariamas žemes keičia minėtais ekologiniais intarpais, tačiau jie bet kokiu atveju yra svarbūs žaliajai infrastruktūrai.

Dirvonuoti paliktos žemės ilgainiui tampa natūraliomis pievomis, kurias galima deklaruoti kaip ekologinius intarpus. Tokios natūraliai besiformuojančios pievos ar miškai yra svarbūs dėl natūralių vietos salygų vykstačios augalų kaitos ir biologinės įvairovės išsaugojimo.

Kokios augalų rūšys įsitvirtina

Pagal vykdytą eksperimentą ariamos žemės buvo renatūralizuojamos, paliekant jas savaime dirvonuoti ir tapti natūraliomis pievomis bei įveisiant mišką. Miško apželdinimui buvo pasirinktos priesmėliuose natūraliai gerai įsitvirtinančios paprastosios pušys.

Pusiau natūralias dirvonuojant susikūrusias pievas galima panaudoti kaip ekologinius intarpus mažo produktyvumo dirvožemiams užimti ir taip juos pagerinti, išsaugant augalų rūšinę įvairovę ir išlaikant nepakitusį kraštovaizdį.

Vykdytas tyrimas parodė, kad, nusprendus nutraukti ūkinę veiklą, laukus daugiausia kolonizuoja tipinės ariamų žemių piktžolės: šunramunės, čiužutės, našlaitės, rugiagėlės, žvaginės, balandos, burnočiai, šerytės, varpučiai ir pan. Taip atsitinka dėl to, kad neišvengiamai per ilgą laiką susikaupia būdingų priesmėlio ariamajam dirvožemio sluoksniui piktžolių sėklų atsargų visuma.

Nepaisant didelės (39 augalų rūšių) augalų įvairovės pirmaisiais dirvonavimo metais, ilgėjant renatūralizacijos laikotarpiui apie 30 proc. vienmečių augalų rūšių išnyksta. Per tyrimą buvo nustatyta, kad kelerius pirmuosius renatūralizacijos metus (1995–2000 m.) augo čiobralapės smiltės, žaliosios šerytės, dirviniai dobilai, dirvinės našlaitės, siauralapiai vikiai, iš dvimečių augalų vyravo dygieji dagiai ir karčiosios šiušelės.

Ariamose žemėse paplitę ir sunkiai išnaikinami paprastieji varpučiai ir besiformuojančioje natūralioje pievoje stabiliai augo ir vyravo daugelį metų, tačiau po dviejų dešimtmečių jų labai sumažėjo. Manoma, kad tokį pasikeitimą galėjo nulemti kultūrinių aukštaūgių daugiamečių žolių, tarp jų ir pašarinių motiejukų, paplitimas natūralioje pievoje. Tyrimais yra įrodyta, kad tokios žolės neigiamai veikia paprastuosius varpučius, todėl gali sumažinti šių augalų kiekį pievose. Nagrinėjamuoju 20 metų laikotarpiu pakankamai gausu buvo dirvonams ir pamiškėms būdingų tikrųjų sidabražolių, paprastųjų kiečių ir paprastųjų garždenių.

Pradėję augti nendriniai eraičinai ir paprastosios šunažolės akivaizdžiai mažino vienmečių natūralios pievos žolių dominavą. Kultūrinių žolių atsiradimą dažnai lemia šalia esanti aplinka ir laukai. Pagal atliktus biologinės įvairovės tyrimus yra nustatyta, kad kultūrinės žolės gali užsisėti iš šalia esančių laukų, o kai kurios jų (pvz., nendriniai eraičinai) išplinta medžių ir krūmynų kirtavietėse.

Dėl konkrečių vietos sąlygų ir konkuruojančių augalų rūšių pievos augalija gali vystytis labai skirtingomis kryptimis ir greičiu. Agresyvios ir konkuruojančios augalų rūšys, šiuo atveju kultūrinės žolės, palyginti su kitais augalais, gali neigiamai veikti kitų augalų daigumą, augimą ir laikinai stabdyti augalų kaitos vystymąsi. Dvidešimt metų augusios pievos rūšinė įvairovė beveik perpus sumažėjo: vietoj 39 augalų rūšių 1995 m. po dviejų dešimtmečių, 2015 m., buvo nustatyta tik 18 augalų rūšių. Pradėjo vyrauti paprastosios kraujažolės, vienagraižės kudlės, nendriniai eraičinai, paprastosios šunažolės, paprastieji kiečiai ir dirviniai asiūkliai.

Pievose pradėjusios augti žemažolių augalų bendrijos beveik visada užima nedidelius plotus, dažnai auga pievų bendrijų pakraščiuose arba pamiškėse, tačiau, laikui bėgant, pradeda plisti ir apima labai dideles teritorijas. Kraujažolėms ir kudlėms plisti tinkamas sąlygas sudarė natūralios pievos aikštelėje pradėję augti medžiai ir šalia įveistas miškas. Minėtos rūšys galėjo nulemti bendrą augalų rūšių sumažėjimą, kadangi auga tarsi tankiais kilimėliais ir neleidžia atsirasti kitoms pievų augalų rūšims, taip pat gali gerokai padidinti savo tankumą ir pradėti išstūminėti jau buvusias ir augusias natūralios pievos rūšis.

Visos natūralios pievų augalų rūšys, nepaisant jų kaitos per dirvožemio keitimo laikotarpį, būna prisitaikiusios augti konkrečios vietovės, taip pat ir mažo derlingumo, dirvožemiuose.

Kovojant su augalų kenkėjais ir ligomis natūraliose pievose, rekomenduojama bent kartą per vegetacijos periodą tokį plotą šienauti, atsižvelgiant į laiką, tinkamą biologinės įvairovės palaikymui. Antra, neprižiūrint vietovės ir nesiimant jokių priemonių, natūralios pievos augalija per ilgą laiką transformuojasi į greitai užželiančius menkaverčius krūmynus ir pakeičia kraštovaizdį. Todėl, nepaisant savaiminių procesų, vykstančių dėl žemių dirvonavimo, medžius reikia šalinti.

Deja, dėl dirvonavimo atsiradusių natūralių pievų išplitimas gali turėti ir neigiamą poveikį. Visų pirma – šalia plėtojamai žemdirbystei: palikus žemę dirvonuoti ir nevykdant jokių agrotechninių darbų, susidaro puikios sąlygos plisti piktžolėms, ligoms ir kenkėjams.

Kaip keičiasi dirvožemio savybės

Atliktas tyrimas parodė, kad ūkininkai savo valdomose teritorijose įterptais ekologiniais intarpais gali daryti įtaką dirvožemio humusinio sluoksnio storiui ir anglies koncentracijai dirvožemyje. Nederlinguose ariamuose priesmėliuose labai sunku stabilizuoti dirvožemio organinės anglies atsargas. Taikant lauko augalų sėjomainą ir nenaudojant organinių trąšų, dirvožemio organinės anglies kiekis humusiniame sluoksnyje mažėja.

Tai liudija, kad auginamų sėjomainoje augalų ražienų ir kitų biomasės liekanų, patenkančių į dirvožemį po derliaus nuėmimo, būna nepakankamai, o mažas augalų biomasės liekanų kiekis nepadengia nuostolių, susietų su žemės dirbimu. Ir tai patvirtina, kad priesmėlio dirvožemiuose stabilų humuso balansą galima palaikyti tik tręšiant mėšlu arba auginant sėjomainoje didelę dalį daugiamečių ir pupinių vienamečių augalų.

Iš ariamos žemės – į natūralias pievas

Vienas iš paprasčiausių būdų sustabdyti nederlingų ariamų žemių degradavimą yra ekologinių intarpų, tokių kaip natūralios pievos, formavimas. Auginamos pievos didina organinės anglies sekvestravimą, nes pievos augalų antžeminė ir požeminė biomasė pasibaigus vegetacijai vykstant biocheminei transformacijai papildo viršutinį dirvožemio sluoksnį humusinėmis medžiagomis, taip mažindama CO2 emisiją į atmosferą.

Per kitus tyrimus nustatyta, kad, bent 6 metus nedirbant žemės ir atsisakius sėjos, dirvožemio organinės anglies atsargos viršutiniame jo sluoksnyje padidėja 5,1 proc., palyginti su ariama žeme. O kai ariama žemė yra renatūralizuojama į ganyklas, organinės anglies sankaupos padidėja 22,6 procento. Taigi sparčiai vykstantys dirvožemio organinės anglies akumuliacijos procesai laukuose, kuriuose nutraukiama žemės ūkio veikla ir formuojasi pievos, pagerina jų derlingumą ir atveria galimybę, esant poreikiui, tokius dirvožemius vėl įtraukti į ariamų žemių fondą.

Vykdytas eksperimentas parodė, kad kasmet mineralizuojantis augančių dirvone žolių liekanoms priesmėlyje per daugiau kaip 2 dešimtmečius dirvožemio organinės anglies sankaupos padidėja 24,4 procento. Žolinių augalų įtaka anglies akumuliacijai Lietuvos klimato sąlygomis buvo teigiama – didėjo anglies koncentracija bei maždaug 5 cm dirvožemio humusinio sluoksnio storis.

Iš ariamos žemės – į mišką

O štai ariamas žemes pakeitus į mišką, priešinga konversija į ariamas žemes yra sudėtinga, esmingai pasikeičia anglies ciklas ekosistemoje. Anglis kaupiasi medžių biomasėje, sankaupas dirvožemyje padidina tik mikrobiotos anglis ir medžių nuokritos, o šaknų vaidmuo dirvožemio organinės anglies sukaupimui būna menkesnis. Tyrimais buvo įrodyta, kad pušų miško įveisimas priesmėlio ariamoje žemėje padeda sumažinti dirvožemio organinės medžiagos mineralizacijos intensyvumą.

Miško dirvožemio humusiniame sluoksnyje anglies sankaupos sumažėjo labai nežymiai (apie 1 proc.), o ariamoje žemėje nuostoliai buvo gerokai didesni: taikant subalansuotą tręšimą mineralinėmis NPK trąšomis, mažėjo 6,36 proc., auginant sėjomainos augalus be trąšų, mažėjo 42,6 procento. Yra nustatyta, kad dirvožemio apželdinimas spygliuočių mišku < 30 metų neleidžia pasiekti teigiamo dirvožemio organinės anglies balanso, o per > 30 metų prasideda anglies sekvestracija.

Taip pat įrodyta, kad viršutiniam dirvožemio sluoksniui nuolat pasipildant naujomis augalų liekanomis, gali pagreitėti esamos dirvožemyje anglies skilimas ir suaktyvėti senosios anglies mikroorganizmų mineralizacija. Taigi dirvožemio organinės anglies kiekį miško dirvožemio viršutiniame sluoksnyje itin lemia miško nuokritų rūšis, su tuo susijęs dirvožemio pH ir žemėnaudos keitimo laikotarpis.

Kasmetinis dirvožemio organinės anglies papildymas spyglių nuokritomis rūgština dirvožemį ir paspartina senosios anglies irimą, tačiau pirmą dešimtmetį, kai medžiai tik pradeda augti, nuokritų yra mažai. Nuokritų didėja medžiams augant ir todėl dirvožemio organinės medžiagos sukaupimas pušų miške ne toks didelis kaip natūralioje pievoje. Tad nors dirvožemio organinės anglies koncentracija pušų miško žemėnaudoje per 2 dešimtmečius ir sumažėjo, tačiau humusinis dirvožemio sluoksnio storis padidėjo apie 3 cm dėl paklotės formavimosi ir dėl mineralizuojantis susidariusių naujų humusinių medžiagų.

Todėl, nepaisant dirvožemio organinės anglies koncentracijos sumažėjimo, jos sankaupos viršutiniame dirvožemio sluoksnyje per 2 dešimtmečius sumažėjo nežymiai – tik keliais procentais. Dviejų dešimtmečių konversijos laikotarpis yra per trumpas dirvožemio pagerinimui pušimis apželdintoje teritorijoje ir gali tapti naudingu tik per ilgesnį laikotarpį.

Tyrimai patvirtino, kad žemės ūkio produkcijos augintojams, esant nepalankioms ūkininkavimo sąlygoms, nepaisant finansinio valstybės skatinimo, visapusiškai yra pravartu nenaudingas ariamas žemes keisti ekologiniais intarpais – medžių grupėmis, nedideliais miškeliais ar pievomis. Nenašių ariamų žemių ar jų dalies pakeitimas į pievas ar miškus padeda optimizuoti tokių dirvožemių naudojimą, skatinant dirvožemio organinės anglies sekvestraciją juose ir taip gali būti kuriama žalioji infrastruktūra bei gerinama bendra ekologinė visos aplinkos kokybė.