23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/04
Rapsų tręšimas azotu
  • Dr. Irena PRANCKIETIENĖ VDU Žemės ūkio akademija
  • Mano ūkis

Rapsų antžeminės dalies augimą, vystymąsi, derliaus struktūros elementų formavimąsi, baltymų ir riebalų sintezę lemia daug technologinių ir aplinkos veiksnių, vienas jų – azotas. Rapsams reikia daug azoto – daugeliu atvejų daugiau negu 200 kg ha-1 v. m.

Azotas yra vienas svarbiausių augalų mitybos elementų. Jis yra baltymų, aminorūgščių, nukleino rūgščių, chlorofilo, fermentų, fitohormonų, antrinių metabolitų ir kt. medžiagų sudėtinė dalis. Tai mitybos elementas, kuris didina augalų asimiliacinį lapų plotą, pailgina vegetaciją, skatina augalo antžeminės dalies augimą, šaknų architektūros formavimąsi, derlingumą, keičia derliaus kokybinius rodiklius ir kt.

Augalai iš dirvožemio intensyviausiai pasisavina amoniakinį (NH4) ir nitratinį (NO3) azotus (dirvožemyje, nitratinio azoto yra daugiau nei amoniakinio, atitinkamai 20–200 μM ir 1–5 mM). Nitratai yra daug mobilesni dirvožemyje, todėl juos greičiau pasisavina augalai.

Augalai taip pat gali pasisavinti nedidelius amidinio (NH2) azoto, aminorūgščių ir amidų kiekius, tačiau šios azoto formos didesnės praktinės reikšmės augalų mitybai neturi. Azoto trąšų poreikis priklauso nuo augalų, derlingumo, dirvožemyje natūraliai esančio ar su organinėmis medžiagomis įnešto azoto kiekio, nuostolių dėl išgaravimo, išplovimo ar imobilizacijos. Netinkamai įvertinti minėti veiksniai gali lemti nepakankamą ar perteklinį azoto trąšų kiekį.

Kaip jau minėta, azoto rapsams reikia daug – paprastai daugiau negu 200 kg ha-1 v. m. (tai labai priklauso nuo dirvožemio derlingumo). Yra apskaičiuota, kad žieminių rapsų 1 t derliaus + augalui išauginti reikia apie 45 kg azoto (skaičiuojant veikliąja medžiaga), o su 1 t sėklų išnešamas azoto kiekis siekia 32–36 kg.

Nepaisant to, kad rapsai lengvai pasisavina azotą, jo panaudojimo efektyvumas derliui gauti yra daug mažesnis negu kviečių. Todėl azoto panaudojimo efektyvumo didinimas yra vienas iš spręstinų klausimų, kuris labai svarbus agronominiu, ekologiniu ir ekonominiu požiūriais.

Žieminių rapsų tręšimą azotu valdyti yra daug sunkiau negu javų, ypač rudens laikotarpiu. Būtina, kad augalai rudens laikotarpiu būtų aprūpinti optimaliu azoto kiekiu dėl antžeminės dalies, šaknų masės formavimo, fotosintezės veikklos užtikrinimo. Fotosintezės metu sintetinami angliavandeniai (cukrūs), būtini augalų žiemojimui.

Perteklinis azoto kiekis rudens laikotarpiu lemia prastą rapsų žiemojimą dėl labai intensyvaus augalo augimo, kai kuriais metais pasiekiant net stiebo augimo tarpsnį. Azoto kiekis, įterptas rudenį su trąšomis, galėtų būti apie 20–30 kg ha-1, tačiau tai lemia dirvožemio turtingumas azoto, priešsėlis, sėjos laikas ir aplinkos sąlygos, kurios veikia augalo vystymąsi. Jeigu minėti veiksniai yra optimalūs – tręšti azotu nebūtina. Šiaudų įterpimo į dirvožemį ar pavėlintos sėjos atveju – azotas rekomenduojamas.

Nepakankamas azoto kiekis žieminiams rapsams rudens laikotarpiu sumažina fotosintezės intensyvumą, vandens ir kitų mitybos elementų pasisavinimą, pažastinių pumpurų kiekį, kurie po žydėjimo indukcijos gali formuoti žiedynų pradmenis ir būsimą derlingumą, neigiamai veikia augalo ekologinį konkurencingumą ir didina ligų plitimą.

Subalansuota žieminių rapsų mityba azotu būtina ne tik rudens laikotarpiu, bet ir per visą vegetaciją. Šiuo laikotarpiu perteklinė žieminių rapsų mityba azotu gali trukdyti augalų šaknims pasisavinti kitus mitybos elementus, pvz.: kalį, borą, varį, fosforą ir kt.

Dirvožemyje esant pertekliniam amoniakinio (NH4) azoto kiekiui ir nepakankamam angliavandenių kiekiui augaluose, rapsuose gali susikaupti toksinis amoniako (NH3) kiekis. Be to, perteklinis azoto kiekis skatina vegetatyvinių dalių augimą, o ne generatyvinių organų vystymąsi. Augalo energija, skirta žiedams formuoti, nukreipiama antžeminės dalies augimui. Intensyvus augalo vegetatyvinės dalies augimas didina pasėlio išgulimo riziką dėl sumažėjusio lignino ir celiuliozės kiekio stiebo sienelėse. Dideli azoto kiekiai padidina baltymų kiekį rapsų sėklose, dažniausiai sėklų riebalingumo sąskaita.

Nors azoto trąšos turi didžiausią įtaką rapsų ar kitų augalų derlingumui ir kokybiniams rodikliams, tačiau perteklinis jo kiekis sudaro prielaidas nepageidautiniems procesams atsirasti:

  • intensyvesniam ligų plitimui ir azoto trąšų naudojimo efektyvumo mažėjimui;
  • azoto, nitratų forma, kaupimuisi augale ir (ar) derliuje, o tai kenkia žmogaus sveikatai;
  • azoto, kaip amoniako (NH3), laisvo azoto (N2) ar oksidų (NO, N2O), išgaravimo didėjimą;
  • dirvožemio tirpale kaupiasi dideli nitratinio azoto kiekiai, kurie vėliau patenka į gruntinius ir paviršinius vandenis.