Lietuvoje nuo seno labiausiai buvo vertinamos stambios „cepelininės“ bulvės, tačiau dabar mados keičiasi – po užsienio šalis pavažinėję lietuviai pamėgo ten tokias populiarias mažąsias bulvytes. Jos skanesnės ir greičiau paruošiamos – net skusti nereikia, pakanka kruopščiai nuplauti.

Vienas kitas smulkus bulvių gumbas paprastai visada atsiranda po keru, tačiau tradiciškai jie buvo laikomi neprekiniais, o kasant kombainu tiesiog atsisijodavo su žemėmis ir į saugyklas net nepatekdavo. Kėdainių rajono ūkininkas Rimantas Žebarauskas augina specialios daniškos veislės Picollo Star bulves, kurios jau sukurtos tokios, kad po keru užaugintų iki 30 smulkių gumbų. Didžioji dalis šių bulvyčių gumbų būna 30–55 mm skersmens.

Skandinavijos šalys labai vertina ir mėgsta mažąsias bulvytes, ypač šviežias, ir už jas linkę brangiai mokėti. „Girdėjau, kad šiemet kovo pradžioje šiltnamyje užaugintos bulvės Danijoje buvo parduotos po 650 kronų už kilogramą – tai yra apie 85 eurus!“ – sako Rimantas.

Pernai ūkininkas Picollo Star veislės bulves augino pirmą kartą ir visą derlių tiesiai iš lauko pardavė į Skandinavijos šalis. Šiemet mažųjų bulvyčių plotus planuoja padvigubinti ir nuo rugsėjo pasiūlyti jų paskanauti mūsų šalies pirkėjams.

Rimantas sako, kad jau ir anksčiau, dar neaugindamas specialios veislės, buvo atradęs mažųjų bulvių gumbų privalumus. „Ir šeimos draugai vis prašydavo – duok tų mažųjų bulvių. Švariai nuplauni, perpjauni per pusę, suberi ant skardos, pašlakstai aliejumi, prieskoniais, pakepi orkaitėje gerą pusvalandį – apsivalgymas, kaip skanu“, – pasakoja ūkininkas.

Picollo Star bulvės išsiskiria ne tik mažais gumbais, bet ir plona, lygia odele. Žinoma, tokia odelė yra švelni ir greitai pažeidžiama mechaniškai, todėl kasti reikia atsargiai, būtina specialiai sureguliuoti kombainą, ir pats kasimas lėtesnis. Kad bulvės augdamos suformuotų pageidaujamo smulkumo gumbus (28–35 mm), jas reikia sodinti tankiai – 70 tūkstančių gumbų viename hektare.

„Mūsų restoranai jau domisi šiomis bulvėmis. Daug kas iki šiol galvojo, kad šios bulvytės yra kažkoks stebuklas, kad jos tik užsienyje auginamos ir todėl kainuoja pasakiškus pinigus. Iš tikrųjų ir Lietuvoje puikiausiai galima užauginti mažųjų bulvyčių“, – patikina ūkininkas.

Beje, ir kitų veislių atrinktos smulkiosios frakcijos bulvytės lygiai tokios pat geros ir skanios, tik gal ne tokios gražios. „Jau daug metų bandau visiems išaiškinti, kad verta surinkti ir smulkiausios frakcijos gumbus. Tokio dydžio ūkis kaip mūsų per metus apie 200 tonų mažųjų, vadinamų „kiaulinių“, bulvių tiesiog palieka laukuose. Aš pernai surinkau visas be išimties ir dabar turiu – gal kažkam reikės. Laukiu atsakymo iš skandinavų“, – pasakoja augintojas.

Šviežių bulvių derlius – vis anksčiau

Rimantas jau ne vienus metus garsėja kaip vienas anksčiausiai Kėdainių r. pradedančių bulviasodį ir, žinoma, pirmiausia sulaukiantis ankstyvųjų bulvių derliaus. Šiemet patį pirmąjį bulvių plotą (1,5 ha) jis pasodino vasario gale, o jų derlių tikisi kasti gegužės viduryje. Žinoma, tai daugiau eksperimentas, bet jei pavasario orai bus dėkingi, tikėtina, jis bus sėkmingas.

Ankstyvajam derliui auginamos bulvės pirmiausia sudaiginamos. Rimantas modernizavo daiginimo technologijas: bulvės supilamos į specialias balto šviesai laidaus plastiko dėžes ir laikomos nustatytu termorežimu. Temperatūra priklauso nuo pasirinkto daiginimo būdo: jei norima sudaiginti greitai, palaikoma šiltesnė oro temperatūra ir duodama daugiau drėgmės, jei lėtai – sukuriamos vėsesnės ir sausesnės sąlygos. Visą daiginimo laiką patalpoje šviečia specialios daiginimo lempos, skleidžiančios baltą šviesą.

„Kartais žmonėms iš šalies nesuprantama, kaip galima prašyti už šviežių bulvių kilogramą eurą ar pusantro? Bet ankstyvųjų bulvių užauginimo savikaina yra tikrai didelė. Vien dėžutės ir lempos kainavo 60 tūkst. eurų“, – paaiškina augintojas.

Sudaigintų bulvių sodinimas reikalauja labai daug rankinio darbo, nes būtina dirbti atsargiai, nenulaužant daigelių. Sodinama su įprasta sodinamąja, tik bulvės dėliojamos rankomis į sodinimo kaušelius, tad darbas pasidaro maždaug 10 kartų lėtesnis. Paprastai su sodinamąja pasodinama 10 ha per dieną, o rankomis – tik 1,5 ha.

Ankstyvajam derliui kasmet sodinama apie 20 ha bulvių. Jos uždengiamos dviem agroplėvelės sluoksniais. Tai taip pat reikalauja daug rankų darbo: ištemptą plėvelę reikia sutvirtinti smėlio pripildytais maišais, kad vėjas nenuneštų. Reikia net 20 tūkstančių maišiukų su smėliu, skirtų plėvelei prilaikyti, ir visi jie prikasami rankomis! Dar sumontuojama laistymo sistema – vienu metu galima laistyti 9 ha plotą ir taip apsaugoti nuo šalnų (iki 6 laipsnių šalčio). Norint apsaugoti likusią dalį ankstyvųjų bulvių, į jų lauką tenka važiuoti su purkštuvu ir purkšti 1 t/ha vandens; ir taip visą naktį, kol praeina šalna.

2018-ųjų derliaus bulvės laikomos pagal naują technologiją – medinėse dėžėse, o sandėlyje sumontuota moderni olandiška ventiliavimo įranga. Rimantas džiaugiasi, kad šiemet reikėjo išmesti tik labai nedaug sugedusių gumbų.

Kokybiški mediniai konteineriai pagaminti Lietuvoje, kiekviename jų telpa 1,2 t bulvių. Tokia dėžė turėtų laikyti apie 20 metų. Įsigyta 1 500 konteinerių, dar reikia nusipirkti 1 000 – tada tilps pusė ūkyje užauginamų bulvių. Kitos paprastai parduodamos be laikymo: nuo birželio 1 iki lapkričio 1 dienos kasamas ir pardavinėjamas šviežias derlius. Pernai pavyko netgi daugiau negu pusę bulvių derliaus parduoti iš karto nukasus – jas noriai pirko švedai ir olandai, mat Europoje dėl sausros bulvių stigo.

Iš viso ūkyje auginama nuo 110 iki 130 ha bulvių – nelygu, kiek yra tinkamos žemės konkrečiais metais. Visa ūkio dirbama žemė siekia 650 ha. Be bulvių, dar auginami grūdiniai augalai, rapsai, šiek tiek cukrinių runkelių (apie 20 ha). Paprastai javų derliaus vidurkis būdavo 7 t/ha, o pernai siekė tik 4 t/ha. Žieminiai rapsai, nors iš pavasario atrodė labai gražiai, paskui uždžiūvo ir užderėjo po 3 t/ha, nors paprastai kuldavo 4 t/ha. Rimantui pasisekė, kad neturėjo pasirašęs išankstinių grūdų pardavimo sutarčių, tad kviečius realizavo už geresnę kainą – tai šiek tiek kompensavo dėl sumenkusio bulvių derliaus patirtus nuostolius, mat nelaistomuose plotuose derlius buvo perpus mažesnis.

Ankštinių augalų Rimantas sako nebeauginsiąs, nes neapsimoka dėl per mažos supirkimo kainos. Žalinimo užskaitai jis vietoje ankštinių jau pernai augino rudųjų garstyčių ir aliejinių ridikų. Pagal įsipareigojimus juos paliko iki pavasario, o kovo pradžioje jau spėjo užarti. Toje vietoje ruošiamas laukas bulvėms.

Visas dėmesys – į kokybę

Žebarauskų ūkio dydis jau kelerius metus nesikeičia. Dėl žemės šiose apylinkėse labai didelė konkurencija – šalia veikia stipri bendrovė, stambūs ūkininkai. „Vienas kitam kojos nekišame, dėl žemės stengiamės nesipykti, – savo principus dėsto Rimantas. – Naujų paramų jau neturiu šansų gauti, viską maksimaliai išnaudojau. Dabar visas dėmesys – į kokybę.“

Pasak ūkininko, labai svarbu pasirinkti veislę pagal savo dirbamas žemes. Jis augina dvi pagrindines bulvių veisles – Faxe (labai skanios ir lietuvių mėgstamos bulvės) ir Tornado (daugiau skirtos perdirbti). Šiemet žada padvigubinti mažųjų bulvyčių veislės Piccolo Star plotus – jų bus apie 20 ha.

Rimantas galvoja ateityje investuoti į lašelinį laistymą, kai į vagą įklojamos žarnelės ir per jas tiekiamas vanduo (galima ir su trąšomis) tiesiai ant augalo šaknų. „Laistant iš viršaus, didinama rizika susirgti maru, o čia kiek reikia vandens, tiek ir paduodi, derlių su tokiu laistymu galima net padvigubinti. Aišku, visa tai brangu. Palauksiu, kol kiti kolegos pabandys, ar tikrai apsimoka“, – šypteli Rimantas.

Ūkyje jau yra visa reikalinga technika ir Rimantas džiaugiasi, kad šiemet neteks investuoti nei į bulvių, nei į augalininkystės žemės ūkio mašinas. „Daugiau dėmesio noriu skirti bulvių laikymo tobulinimui. Reikia sandėlyje įsirengti dar dvi saugojimo kameras ir įsigyti daugiau medinių konteinerių. Tai irgi nemaži pinigai, bet gal įstengsiu“, – šypteli augintojas.

Bulves jis kasa su trim Grimme kombainais – dviem vienvagiais ir vienu dvivagiu. Javus doroja su vienu kombainu New Holland, o jei matyti, kad javapjūtė bus įtempta, pasamdo dar vieną; gal ir nuimtų derlių su savuoju, bet nesinori rizikuoti. Krovos darbams, kurių bulvininkystėje netrūksta, labai reikalingi krautuvai – Rimantas turi net tris itališkus Merlo krautuvus. Pagrindiniams darbams atlikti skirti penki traktoriai. „Buvau perėjęs prie kitų ženklų, bet grįžau prie Valtros – vis dėlto jų kainos ir kokybės santykis labai geras išlikęs, kaip ir senais laikais“, – į klausimą, kokiems traktoriams simpatizuoja, atsako ūkininkas.

Jei ūkyje būtų auginami tik javai, užtektų 3 žmonių, o dabar reikia 11–12 nuolatinių darbuotojų. Per darbymečius dar samdomi 6–7 padieniai darbuotojai.

Visiškai palaiko kooperacijos idėją

Didžioji dalis (apie 80 proc.) bulvių pardavimų vyksta per kooperatyvą „Bulvių namai“. Nuo pat kooperatyvo įkūrimo 2003 m. Rimantas yra jo narys ir vienas iš akcininkų. „Kooperatyvas man būtinas vien dėl pardavimų. Juk neturiu nei pavaduotojo, nei agronomo, nei ūkvedžio, viską reikia pačiam suspėti. Iš kooperatyvo elektroniniu paštu gaunu informaciją, kur, kiek ir po kiek nuvežti bulvių“, – sako Rimantas.

Pasak ūkininko, lietuviškai daržovių produkcijai koją ir toliau kiša vadinamieji naktiniai turgūs, kur realizuojami dideli kiekiai lenkiškų daržovių, vėliau turguose pardavinėjamų kaip lietuviškų. „Lenkai bulves didmaišiais atsiveža iš Ispanijos, perfasuoja į tokius pat polipropileninius maišiukus, į kokius kasa Lietuvos augintojai, ir parduoda prekeiviams, kurie turguose jas pavadina lietuviškomis. Nebijau konkurencijos, bet pikta, kad apgaudinėjami pirkėjai“, – piktinasi Rimantas ir pastaraisiais metais turgaus prekeiviams jau beveik neparduoda bulvių – realizuoja jas per didžiuosius prekybos tinklus.

Kaip grūdų augintojas Rimantas priklauso kooperatyvui „Lietuviški javai“. „Visiškai palaikau kooperacijos idėją. Tiesiog lietuviai dar nesupranta, kad kooperatyvui iš pradžių reikia duoti uždirbti. Nes didelės įmonės kooperatyvą mato kaip tiesioginį konkurentą ir tyčia ūkininkams siūlo daugiau už grūdus ar pigiau įsigyti chemiją, kad tik jie nebūtų kooperatyvo nariai“, – mano Rimantas.

Dar jis priklauso Lietuvos daržovių augintojų asociacijai, Lietuvos grūdų augintojų asociacijai ir pernai prancūzo agronomo Aleno Siuro (Alain Sureau) suburtam žemdirbių klubui. A. Siuro turi ilgą agronominio darbo patirtį, yra vienas iš Marijampolės r. bendrovės „Lifrania“ akcininkų ir moko Lietuvos žemdirbius sėti tiesiai į ražieną, auginti tarpinius pasėlius – tai vienintelė galimybė išlaikyti dirvožemio potencialą ir išvengti jo degradavimo.

„Klubo susitikimuose išgirstu daug gerų minčių – neperša savo idėjų, tik rodo pavyzdį. Gali būti, kad ateityje dėl aplinkosauginių reikalavimų ES bus uždrausta arti, tai mes jau turėsime patirties, kaip dirbti žemę“, – sako Rimantas.

Bėdos dėl stumbrų

Dar viena neišspręsta didelė bėda kelia nerimą Rimantui ir kitiems Kėdainių rajono žemdirbiams – stumbrai, kurie pastaraisiais metais tapo tikru pasėlių siaubu. „Lenkijoje ar Baltarusijoje tvarkomasi palyginti paprastai – pastatoma gaudyklė vienam gyvuliui. Tokios gaudyklės kaina palyginti pigi – iki 1 000 eurų. Pamatai, kad stumbras jau įkliuvo – paskambinai kam reikia, ir žvėris išgabenamas į paruoštus aptvarus“, – aiškina Rimantas. Atrodytų, paprasta, pigu ir veiksminga, bet taip nedaroma...

„Baisiausia būtų, jei tokia stumbrų banda viduryje nakties per rūką kirstų greitkelį „Via Baltica“... Apie pasekmes baisu net pagalvoti. Nesuprantu, kaip galima taip rizikuoti eismo saugumu?“, – klausia Rimantas ir viliasi, kad žemdirbių pagalbos šauksmas pagaliau bus išgirstas.

Prieš dvejus metus vasario mėnesį Rimantas Žebarauskas suskaičiavo 36 stumbrus, dabar toje pat bandoje – jau 60. Dėl kraujomaišos bandoje yra ir paliegusių, mažiukų, persenusių gyvūnų. Kitoje kelio pusėje, nuo Tiskūnų – dar didesnė stumbrų banda – apie 200 galvų. Kai tokia banda ateina į lauką, iš jo nieko nelieka. Ūkininkai bando gelbėtis savo jėgomis, tveria tvoras, tempia spygliuotas vielas, samdo sargus, bet laukai tokie platūs, kad visko neužtversi ir nesužiūrėsi.