Mano Ūkis 2019/03
Ūkininkas iš Pamario krašto
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Ekologinį ūkį puoselėjantis Klaipėdos r. ūkininkas Tadas Mockus sako, kad ūkininkauti ekologiškai jį paskatino ne kas kitas, o jo dirbama žemė. Pasak jo, reikia būti labai geru agronomu arba samdytis labai stiprų specialistą, norint tokiose skurdžiose žemėse plėtoti chemizuotą ūkį ir dirbti rentabiliai.

Iš pradžių Tadas ūkininkavo intensyviai, tačiau išvargino nestabilumas ir nuolatinis nusivylimas atėjus javapjūtei. „Sukiši chemiją, trąšas, pats daug sveikatos padedi uostydamas visas tas nesąmones, o derliaus nėra. Pats geriausias mūsų krašto ūkininkas, jeigu prikulia 6 t/ha kviečių, tai jau turbo metai būna. O kai nuvažiuojame į Vidurio Lietuvą ir pamatome, kokius derlius ten žemdirbiai kulia, tai mums „stalčius atsidaro“. Tokiose žemėse kaip mūsų reikia labai gerai išmanyti agronomiją, norint ūkininkauti pelningai. Nebuvome geri agronomai, tad nusprendėme ūkininkauti ekologiškai“, – paaiškina Tadas.

Jis jau ne pirmos kartos ūkininkas – seneliai, tvarkingi ūkininkai, buvo ištremti, ūkis atimtas... „Tėvas labai norėjo tęsti savo tėvo svajonę ūkininkauti. Taip ir pradėjome – aš, brolis Tomas ir tėtis atsikėlėme bočių žemę – apie 20 ha – nuo Kryžkalnio. Ten derlingi buvo laukai, o kai atsikėlėme čia, į Antkopčio kaimą, pamatėme, kad derlius daug mažesnis užauga, nors viską taip pat darome“, – sako Tadas. Ir klimato sąlygos Pamario krašte kitokios – labai permainingos: žiemos periodu dažni staigūs atlydžiai, kurie kaitaliojasi su šalčiais. Neretai susidaro tokia tvirta sniego pluta, kad po laukus galima su automobiliu lakstyti, tarsi per apledėjusį ežerą. Tačiau džiaugsmo iš to maža – po tokia ledo pluta augalai paprastai neišgyvena, iššunta negavę oro.

Pradėjo kurti ūkį vidury laukų

Pradėję kurti ūkį, Mockai nieko neturėjo, išskyrus žemę – jau minėtus 20 hektarų. Lipdė ūkį tarsi kregždės lizdą. Nusipirko traktorių, pasiėmė paskolą, nes pinigų reikėjo daugiau žemės pirkti. Netrukus viduryje laukų iškilo garažas. „Su broliu buvome jauni, stiprūs, ištisomis paromis dirbome“, – prisimena Tadas.

Beje, jis su broliu augo Klaipėdoje, buvo tikri miestiečiai, o rimtai ūkininkauti pradėjo maždaug nuo 30 metų. Šiandien Tadas deklaruoja 320 ha žemės, brolis – 70 ha, tėtis užsiima bičių ir danielių auginimu.

Tado specialybė – laivų inžinierius. Kelerius metus jis buvo atsitraukęs nuo ūkio, bandė daryti karjerą pagal specialybę ir jam puikiai sekėsi, bet kažkaip nelipo prie širdies tas darbas. „Vieną dieną tariau: užteks tų krūvos vadovų ant mano galvos. Ūkininkaudamas jų tik du turiu: tėtį ir brolį“, – šypteli Tadas.

Nuosavos žemės turėdamas tik 60 ha, Tadas save laiko smulkiu ūkininku. Tačiau aplinkiniams taip neatrodo. „Kaimo žmonės dabar mane buože vadina. Klausiu – kodėl? Ogi kad daug visko turiu. Gerai, sakau, keiskimės vietomis: ateik, užsikrauk ant pečių 200 tūkst. eurų paskolų ir dirbk taip sunkiai kaip aš“, – pasiūlo Tadas, tačiau norinčiųjų keistis vietomis nelabai atsiranda. Ir nieko keisto, nes Tadas pluša tikrai daug: penktą ryto jis arba išvažiuoja į laukus, arba grįžta iš jų. Jo pagaili tik kaimo moterys, kurios taip pat anksti rytais neša pieną į priėmimo punktą. „Jos sako: „Tadeli, sukumpsi, suvargsi be laiko.“ O kiti, matai, buože išvadina“, – nuoskaudą jaučia jaunas vyras.

Neseniai viename seminare Tadas išgirdo jį sudominusią informaciją: 2017 m. Lietuvoje buvo 239 tūkst. ha ekologinės gamybos plotų ir tai sudarė 8 proc. viso žemės ūkio, Latvijoje – 265 tūkst. ha ir tai sudarė 14 proc. viso žemės ūkio, Estijoje – 181 tūkst. ha ir tai sudarė net 18,5 procento. „Skaudu, kad Lietuvoje ekologinės gamybos plotai sudaro mažiausią dalį. Ir vis galvoju, kodėl. Gal mūsų taisyklės per griežtos, per dideli reikalavimai?“ – svarsto Tadas.

Jis patikina, kad pamažu lieka tik idėjiniai ekologai, nes išmokos vis mažinamos, ir dar dėl tų pačių tenka pakariauti. „NMA turi teisę ekologams išmokėti išmokas iki kitų metų birželio mėnesio – faktiškai jau naujas derlius būna išaugintas. O pinigų būtinai reikia, mes be išmokų negalime išgyventi“, – nuolat būti prašančiuoju ir laukiančiuoju jau pavargęs sako esąs Tadas.

Jis įžvelgia paradoksalią situaciją – visi žmonės nori sveikai maitintis, tačiau nėra linkę (o gal ir neturi galimybių) už tai brangiai mokėti, tad ekologinės gamybos skatinimu ir rėminu turėtų būti labai suinteresuota valstybė. Deja... Padrąsinimo, paskatinimo, pagyrimo iš atsakingų institucijų sulaukti netenka. Greičiau atvirkščiai – juntamas tik nuolatinis klaidų ieškojimas ir noras bausti.

„Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Kiek žinau Estijoje už minimalius pesticidų likučius ekologiškoje produkcijoje yra atsakingas chemizuotai dirbantis kaimynas, o pas mus sankcijos iš karto taikomos ekologiniam ūkiui ir pasiūloma tą kaimyną paduoti į teismą. Nesąmonė. Be to, Europoje (taip pat ir Estijoje) ekologiškiems grikiams keliami mažesni reikalavimai dėl pesticidų likučių produkcijoje negu Lietuvoje“, – piktinasi Tadas.

Dar jam labai skaudu matyti, kad oligarchizmas užvaldo Lietuvą – rinką monopolizavę didieji prekybos centrai, kurie kelia sąlygas tiekėjams, klesti ir toliau plečiasi stambūs ūkiai, valdantys po kelis tūkstančius hektarų žemės. „Šeimos ūkis gali turėti iki 600 ha, na, geriausiu atveju – iki 1 000 ha. Bet jau tokiu atveju dirba ir tėvai, ir vaikai. Bet 5 000, 6 000 ha dydžio ūkiai? Nesuvokiu, kaip tokius galima sukurti, iš kur turėti tiek kapitalo? Aš nuosavos žemės turiu tik 60 ha, nors stengiuosi jos įsigyti kiekvienai progai pasitaikius. Ir tai žmona nuolat priekaištauja, kam perku žemę, nes tam reikia didžiulių pinigų, kurių paprastai tenka skolintis iš banko“, – pasakoja Tadas. Jis sako pasigendąs laikų, kai klestėjo smulkusis verslas, kūrėsi mažos parduotuvėlės, kioskeliai – tuomet kone trečdalis Lietuvos gyventojų turėjo savo versliukus ir visi po dalelę sunešdavo į biudžetą.

„Turiu vieną samdomą darbuotoją. Pats esu ir kombainininkas, ir traktorininkas, ir suvirintojas, ir buhalteris. Javapjūtė – labiausiai įtemptas metas, prie džiovyklos rudenį paromis prastoviu. Pasnaudžiu valandėlę padėjęs galvą ant grūdų ir vėl varau dirbti. Nespėju vienas visko aprėpti, tad nukenčia derlingumas. Dideli ūkiai turi visai kitas sąlygas, todėl jie ir dirba kur kas rentabiliau“, – sako Tadas ir priduria, kad papildomos išmokos už pirmuosius 30 ha – tai tik saldainis, suvyniotas į gražų popierėlį, bet nelabai skanus. Tai netenkina smulkiųjų ūkininkų ir nepaverčia jų konkurencingais.

Ekologijai reikia atsirinkti techniką

Tadas sako, kad ūkininkaujant nenašiose žemėse reikia išmokti kitaip skaičiuoti, nes technika atsiperka ne per penkerius, o per visus dešimt ir daugiau metų. Apskritai reikia labai kruopščiai atsirinkti ekologinio ūkio techniką. „Sėjamoji turi būti itin kokybiška, nes ji atlieka vieną iš pagrindinių darbų. Dabar dirbu skandinaviška 6 m darbinio pločio Tume ir esu patenkintas“, – sako Tadas.

Vieni iš labiausiai pavykusių ūkio pirkinių – džiovykla Riela GTR-1500 ir kombainas Case Axial-Flow 5088. „Mano džiovykla paprastos konstrukcijos, bet dirba tiesiog tobulai, visiems patarčiau tokią pirkti. Kombainas Case – rotorinis, paprastas technologiškai, bet kulia tikrai greitai ir kokybiškai. Tiesa, jam nepatinka drėgni grūdai – reikia perreguliuoti. Bet kai su juo išmoksti dirbti – tai tiesiog pasaka. Dirbdamas lenkiu visus galingesnius kratiklinius kombainus“, – patikina Tadas.

Po javapjūtės jis bent du kartus skuta dirvą, o tada aparia. Dar geriau būtų skusti tris kartus, bet dėl laiko stokos ne visada tai įmanoma. Ūkininkas sako, kad ekologiniame ūkyje geriausia naudoti noraginius skutiklius, o noragėliai kad būtų vadinamosios žąsies kojos formos – tokie labai gerai pakerta piktžoles. Tadas ateityje planuoja dirbti be arimo arba arti sekliai – ne daugiau kaip 20 cm gyliu. Piktžolėms naikinti naudoja akėjimą, tik ne visada tai pavyksta dėl fizinių jėgų trūkumo: pavasarį labai trūksta laiko, nespėji apsidairyti, o pasėliai jau peraugę.

Pernykščiai metai visiems augalininkystės ūkiams buvo nelengvi, o ekologiniams gamta smogė dar stipriau. Tadas skaičiuoja, kad avižų turėjo prikulti apie 600 tonų, išankstinio pardavimo sutartį buvo pasirašęs 300 tonų, o prikūlė vos 270 tonų. Toks prastas avižų derlius buvo pirmąkart per visą ūkininkavimo laikotarpį – paprastai avižos būdavo pelningiausi ūkio augalai. Su žirniais išėjo dar blogiau – iš 80 ha žirnių prirankiojo vos 3 tonas derliaus, o sutartį buvo pasirašęs 80 tonų. „Dirbu su „Scandagra“, esu jiems labai dėkingas, nes tai geri ir supratingi partneriai“, – laiko išbandytais santykiais patenkintas žemdirbys.

Paprastai jis sėdavo nemažai speltų, kurios ekologams patraukliausios tuo, kad nelabai bijo ligų. Tačiau pernai jų neaugino, nes supirkimo kaina stipriai krito. Ir apskritai tai kaprizingas augalas – sunku pasėti, o kuliant kemšasi kombainas, norijos, sandėliuose grūdai užima labai daug vietos, nes yra su lukštais. Rudenį Tadas užsisėjo šiek tiek žieminių rugių pabandyti ir apie 90 ha kvietrugių. Dar jam norisi išbandyti auginti žieminius rapsukus, kurie dėl savo ištvermingumo labai tinka ekologiniams ūkiams. „Pažįstu ūkininką, kuris rapsukų prikūlė 2 t/ha – auginant ekologiškai, tai tikrai geri rezultatai“, – patikina Tadas.

Neviltis dėl melioracijos būklės

80 proc. ūkininko laukų yra konsoliduoti ir yra išsidėstę maždaug 3 km spinduliu aplink ūkio bazę. Tadas sako, kad jo dirbamuose laukuose melioracija tokia užtukusi, apaugusi, kad neviltis apima. Lietingais metais pasėliuose tiesiog jūra tyvuliuoja. „Įsivaizduokite: apie 40 proc. lauko – pelkė. Kai važiuoji su traktoriumi, kabinos dar vanduo nesemia, bet labai nedaug trūksta. Nežinau, ką veikia mūsų rajono melioratoriai. Prieš kokius dvejus metus, tiesa, truputį patvarkė, pasikrapštė laukuose, bet didelės naudos iš to nebuvo. Reikia galvoti, kaip pačiam išmokti tvarkytis“, – sako Tadas. Jis planuoja pirkti kitą ekskavatorių, nes dabar turimas melioracijos darbams nelabai tinka – buvo įsigytas kelmams rauti, kai reikėjo vieną labai apleistą plotą paversti dirbama žeme.

Siekdamas geresnių ūkininkavimo rezultatų, Tadas pradėjo naudoti bakterinius preparatus dirvožemiui gerinti ir jau mato teigiamą poveikį. Estai prekiauja pagal ypatingą technologiją suskystintu humusu, kuriuo augalai purškiami per lapus – ateinantį sezoną Tadas žada pabandyti ir šį produktą. Žinoma, viskas kainuoja, todėl reikia labai skaičiuoti.

„Aš tikiu, kad kada nors bus gerai. Jau pradėjau dirbti su mokslininkais ir jie mane tempia už ausų. Žinoma, pasiekti moksliškai derliaus tonažo rodiklius yra viena, o pasiekti tokį pat derlingumą gamyboje – visai kita. Mokslininkai skaičiuoja iš mažyčių bandymų sklypelių, o kai viską perkeli į didelius plotus, rezultatai jau būna kiti“, – pripažįsta žemdirbys. Jo ateities planuose – įdedant minimaliai pastangų kulti 4 t/ha javų, gal tada ir išmokos nebebūtų tokios gyvybiškai svarbios.

„Jei žmona nedirbtų valdiško darbo, aš nežinau, iš ko gyventume tais sunkiaisiais mėnesiais, kai nėra pajamų iš ūkio“, – pripažįsta Tadas. Jis su šeima gyvena Klaipėdoje, tačiau per sėją 2 mėnesius ir beveik tiek pat per javapjūtę praleidžia ūkio bazėje, kur yra įrengtos ir gyvenamosios patalpos.

Prieš kelerius metus Tadas buvo užsidegęs auginti dedekles vištas, laikė jų penkis šimtus, bet dabar jų liko dvidešimt – kad užtektų kiaušinių savo šeimai. Turi 30 danielių, tačiau auginant verslui, reikėtų bent 100 laikyti. Greičiausiai jau šiemet Tadas imsis mėsinės galvijininkystės – augins angusus. Tai švelnaus charakterio, be ragų, jaukūs, nemėgstantys toli klaidžioti mėsiniai galvijai. „Iš danielių mažai mėšlo, o karvės, jaučiai – kur kas geresni organinių trąšų gamintojai“, – praktiškai savo pasirinkimą paaiškina ūkininkas.

„Labai norėčiau, kad atsakingos institucijos atsisuktų į ekologinius šeimos ūkius – tokius kaip mano. Daug esu prisikentėjęs ir depresavęs, kai sėdžiu „basas“, o išmokos vėluoja. Vienintelis dalykas, kuris mane laiko kaime – kraujyje įaugęs žemdirbio genas“, – šypteli Pamario krašto ūkininkas Tadas Mockus.

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai