Kelmės rajone su žmona Sigita ūkininkaujančiam Gintautui Banevičiui ir trims ūkio darbuotojams sausis – atostogų metas. O štai jau vasarį darbuotojai renkasi į ūkio dirbtuves Kiaunoriuose ir imasi dar praėjusiais metais pradėtų ir nebaigtų žemės ūkio technikos remonto, atnaujinimo ir paruošimo naujam sezonui darbų. Taip besisukant dirbtuvėse netruks ateiti ir žemės ūkio darbų sezonas.

Augalininkystės ūkio savininkas pripažįsta, kad darbymečiu be pagalbininkų išsiversti būtų sunku, todėl stengiasi ūkio darbuotojams darbą ir nuolatinę algą užtikrinti ištisus metus. Tam labai praverčia kieto kuro krosnele šildomos dirbtuvės, kuriose darbuotojai žiemos laikotarpiu artėjantiems žemės ūkio darbams ruošia techniką. Prisiliesti prie metalo ir remontuojamos technikos knieti ir pačiam Gintautui. „Būna, kad ateinu ir vienas kažką dirbu, knibinėju. O kai vyrai ką nors remontuoja ir man pačiam norisi dalyvauti – labai mėgstu techniką konstruoti, gaminti ar tobulinti. Tad dažnai kartu su vyrais paišinas vaikštau“, – aprodydamas dirbtuves pasakoja ūkininkas. Beje, dirbtuvės ir visa ūkio gamybinė bazė įkurta buvusiame kolūkio dirbtuvių ir žemės ūkio technikos garažų pastate.

Jis džiaugiasi darbščiais, patikimais savo ūkio darbuotojais ir ypač pagyrų negaili penkerius metus dirbančiam Augustinui Bagūnui, ūkininko žodžiais, tikram auksarankiui, kūrybiškumu, gebėjimu konstruoti prilygstančiam pačiam Gintautui.

Polinkis konstruoti – nuo jaunystės

Pasak Gintauto, jo polinkis konstruoti atsiskleidė dar jaunystėje, kai kartu su tėčiu dirbtuvėse leisdavo laisvalaikį. „Ko tik aš nesu konstravęs! Jaunystėje – aviaroges, bagį, kartingus, vėliau – traktorines priekabas, germinatorius. Galima sakyti, kad daugiau nei pusė ūkio technikos yra mano rankomis sukonstruota ar atnaujinta“, – sako Kiaunorių ūkininkas, prasitardamas, kad jo specialybė – fizikos mokytojas (tiesa, mokytojavo tik trejus metus). Pasak jo, šio gamtos mokslo žinios labai praverčia ir ūkininkaujant, ir konstruojant bei sprendžiant įvairius inžinerinius klausimus.

Ūkininkas lig šiol naudoja savadarbį 6 m darbinio pločio germinatorių, beje, jau antrą – pirmasis, pagamintas ne iš naujo metalo, o iš įvairiausių jo atliekų, „išleistas jau į pensiją“ ir riogso kieme nenaudojamas. Dirba ūkyje ir savadarbė priekaba, kurią, padedamas darbuotojų, Gintautas per mėnesį pasigamino maždaug dvigubai pigiau nei būtų sumokėjęs pirkdamas gatavą naują mašiną. Jis neslepia, kad paprašytas kelias panašias priekabas ir aplinkiniams ūkininkams yra sukonstravęs.

Tarp savadarbių gaminių – volavimo agregatas, pirmoji sėjamoji, kuri dabar jau nebenaudojama. Praėjusį sezoną ją pakeitė nauja Horsch sėjos mašina, įsigyta išperkamąja nuoma. „Nuperki tik tas gamyklines dalis, kurias pačiam pagaminti sunkoka arba neturi galimybių jas padaryti, pvz., volus ar išsėjimo aparatą, o visą konstrukciją padarai pats“, – gamybos niuansus atskleidžia G. Banevičius.

Prieš septynerius metus įsigytas naujas 20 m darbinio pločio prancūziškas Vermorel pesticidų purkštuvas tapo paskata atnaujinti ir senąjį 18 m pločio ūkio purkštuvą Hardi su mechaniškai išlankstomomis sijomis. „Senuoju purkštuvu dirbti buvo labai nepatogu, daug laiko sugaišdavome mechaniniam darbui. Kai naują nupirkome, išanalizavau ir per žiemą pagal prancūzišką modelį naujas 20 m sijas pasidarėme. Tad dabar su dviem purkštuvais dvigubai greičiau visus pasėlius nupurškiame. Kai praneša blogus orus, tenka kai kada per dieną ir 100 ha kviečių nupurkšti, o su viena mašina niekaip nespėju“, – kas paskatino imtis purkštuvo atnaujinimo, aiškina nagingas ūkininkas.

Investicine parama pasinaudojo tik kartą

Ūkio technikos parke – nemažai rusiškos technikos, nevengia G. Banevičius ir naudotų mašinų. „Gamybos metai nieko nereiškia, jei technika gerai prižiūrima ir nuolat rūpinamasi jos technine dalimi“, – įsitikinęs Gintautas. Šlapiais metais per javapjūtę naudotam Claas Lexion 480 labai gelbėja senučiukas Don kombainas. Pasak ūkininko, šlapiais 2017 m. juo nukulta trečdalis ūkio derliaus, nes ne į visus laukus gerokai sunkesne Claas mašina pavyko įvažiuoti. Per itin sausą ir saulėtą 2018 m. javapjūtę derlių, kuris buvo apie 25 proc. mažesnis, gana greitai sudorojo vienu kombainu.

Be darbo nelieka ir senieji T150, Belarus ar Steyr traktoriai. Pastarąjį traktorių, pagamintą 1992 m. Austrijoje buvusioje tankų gamykloje, dar ūkininkavimo pradžioje naują G. Banevičius parsivežė iš Vokietijos. Prie kiekvieno traktoriaus kabinamas vis kitas padargas, kad darbymečiu nereikėtų gaišti laiko jiems atkabinėti. Vis dėlto pagrindiniai ūkio arkliukai – Valtra T161 ir trejus metus ūkyje dirbantis Claas Arion 640. Abu traktoriai pirkti nauji. Ypač ūkininkas džiaugiasi prieš dešimtmetį įsigytu Valtra traktoriumi. Jo teigimu, jis yra ne tik pats ekonomiškiausias, palyginti su visais ūkyje turimais traktoriais, bet ir patikimiausias, nes kol kas dirbo be jokių problemų. „Kai Claas traktorius ūkyje tiek metų išdirbs ir nebus gedimų, tada galėsiu ir jį girti“, – juokiasi Gintautas. Beje, Valtra traktorius įsigytas pasinaudojant ES parama pagal modernizavimo programą.

„Tai vienintelė mano ūkio mašina, pirkta su ES parama. Kaimynas prišnekino, sugundė pabandyti, pats tikrai nebūčiau ryžęsis pasinaudoti parama. Gali daug kas sakyti, kad esu atsilikęs, nemodernus, bet esu užsispyręs žemaitis ir mėgstu iš savo pinigų gyventi, nenoriu būti niekam įsipareigojęs ar skolingas. Geriau biedniau, bet ramiai miegoti“, – sako ūkininkas.

Jis tikina, kad kol kas turimos žemės ūkio technikos pakanka, vienintelė mašina, kurios pernai labai pasigedo, yra noraginis skutiklis. „Turiu diskinį skutiklį, bet jo gylis per mažas, todėl pernai visus laukus ariau kaip standartiniais metais, nors buvo galima visiems augalams žemę paruošti su noraginiu skutikliu ir taip sutaupyti laiko bei degalų. Žiūrėjau į aplinkinių ūkių laukus, kuriuose prieš sėją noraginiu skutikliu dirbo, ir pikta darėsi, kad pats tokios mašinos neturiu“, – sako Gintautas ir priduria, kad šiemet noraginį skutiklį būtinai įsigis. Jo skaičiavimais, naudotas geros būklės skutiklis pigiau atsieina nei savos gamybos (pirkti reikėtų metalą rėmui ir noragus), tad kol kas konstravimo galimybės nesvarsto.

Tiesa, po kelerių metų investuoti reikės ir į naują trąšų barstytuvą. Septynerius metus naudota Sulky mašina sudilo, surūdijo, tad šiuo metu darbuotojai ją atnaujina. Nors trąšos – agresyvios medžiagos, tačiau ūkininkas neabejoja, kad atnaujintas barstytuvas dar kokius dvejus– trejus metus bus naudojamas.

Pelną sumažino išankstinės sutartys

Maždaug prieš du dešimtmečius stimulas pradėti ūkininkauti G. Banevičiui buvo iš tėvų paveldėta senelių žemė. Šiuo metu jis augalininkystę plėtoja 200 ha plote. Senelių padovanota žemė paskatino ir Banevičių dukrą Miglę prieš septynerius metus registruoti atskirą ūkį, kuris šiuo metu siekia 60 ha. Stomatologe dirbanti ir su vyru Justinu bei dviem dukrytėmis Vilniuje gyvenanti moteris žemės priežiūros darbus patiki tėčiui, nors darbymečiu ir pati su vyru darbų ūkyje nevengia, esant reikalui ir už traktoriaus vairo sėda (turi traktorininko pažymėjimą). Padėti per javapjūtę iš Vilniaus grįžta ir dantų techniku dirbantis sūnus Šarūnas.

Bendrai Banevičiai turi 140 ha nuosavos žemės, dar 120 ha nuomoja. Visi laukai išsidėstę aplink Kiaunorius ir nuo ūkio bazės nutolę ne daugiau kaip 10 km spinduliu. Augina žieminius kviečius, rapsus, miežius, žirnius ir pupas. Laikydamasis sėjomainos ankštinių augalų G. Banevičius sėja šiek tiek daugiau nei pagal dirbamą plotą reikia žalinimo užskaitai. Uždraudus žalinimui deklaruotų pupų ar žirnių plotams naudoti chemines apsaugos priemones, dauguma ūkių šių augalų atsisakė, tačiau Gintautas pabandė juos auginti. Jis pripažįsta, kad be chemijos išsiversti sunkoka, tačiau vis vien po 2,5 t/ha žirnių ir pupų, augintų žalinimui, pavyko prikulti. „Sezonas buvo išskirtinis, javapjūtė labai anksti baigėsi ir rugpjūtį nebuvo ką veikti. Nuėmus derlių, sėti dar buvo per anksti, žemė per sausa arti, todėl savaitę prie jūros su dukra ir anūkėmis pragulėjome“, – juokiasi Gintautas.

Atsižvelgiant į žemę, kurioje auga (dirba nuo durpynų iki molio dirvožemių), ir gamtos sąlygas, bendras kviečių derlingumas svyruoja nuo 4 iki 7 t/ ha. Sausais 2018 m. grūdų derlius buvo gerokai mažesnis ir vidurkis siekė 5,5 t/ ha. Pernai iš viso prikūlė daugiau kaip 1 000 t grūdų. Kasmet maždaug pusę planuojamo derliaus parduoda pagal išankstines grūdų supirkimo sutartis. Pernai pagal išankstinę sutartį pardavė 500 t kviečių ir 100 t miežių, šiek tiek mažesnė grūdų dalis dar guli ūkio aruode.

„Nenoriu net prisiminti, kaip pernai pralošiau su ta sutartimi. Tiesą sakant, per visą ūkininkavimo laikotarpį patyręs sėkmę, ko gero, esu tik du kartus, bet šįkart praradimai buvo ypač dideli. Balandį sudariau sutartį po 154 Eur/t, o kai reikėjo vežti, kaina pakilo iki 200–210 Eur/t. Negana to, kad derlius mažesnis, tai dar ir praradau po 40–50 Eur/t. Galite pasiskaičiuoti, kokia suma susidarė nuo viso kiekio“, – apmaudo neslepia ūkininkas.

Jo skaičiavimu, 5 t/ha sudaro derliaus užauginimo savikainą (trąšos, chemija, technikos ir darbuotojų išlaikymas), o tai, kas daugiau negu 5 t, tai jau galima laikyti pelnu. „Būna metų, kai pelnas tik tiesioginių išmokų lygį siekia. Nors, atrodo, padarai ir atiduoti viską, kas priklauso, bet gamta kasmet savaip suguldo“, – didžiulę gamtinių sąlygų įtaką ūkininkavimui pripažįsta Kiaunorių ūkininkas Gintautas Banevičius.