23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/02
Kopūstų rauginimo meistrai
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Širvintų rajone, Antanėlių kaime, ūkininkas Arturas Mučinis kartu su tėvais Helena ir Janu yra sukūrę stambų daržininkystės ir augalininkystės ūkį: daržovės auginamos beveik 100 ha, javai – 300 ha plote. Bene labiausiai šiuos ūkininkus garsina rauginti kopūstai, kurių sezonas prasideda nuo pirmųjų rugsėjo dienų ir tęsiasi iki kovo pabaigos.

Kopūstų rauginimo cechas ūkyje buvo įrengtas prieš 10 metų. Iš pradžių ūkininkams buvo kilusi idėja ruošti bulvių pusgaminius – skusti gumbus ir pardavinėti juos vakuuminėse pakuotėse. Bet paaiškėjo, kad tokiai produkcijai mūsų rinka dar buvo per maža. Be to, daug rankų darbo reikėjo – nors bulves skuto iš Lenkijos įsigyta mašina, tačiau akutes išpjaustyti jau teko rankomis. Tad vos pabandę, šio sumanymo atsisakė ir pradėjo raugti kopūstus.

Raugiama pagal senovinę technologiją

Arturas pabrėžia, kad kopūstai raugiami pagal senovinę technologiją. Naudojami tik pačių užauginti kopūstai ir druska, jokių konservantų. Laikoma statinėse, kuriose užraugti kopūstai turi išstovėti maždaug savaitę, o patalpos temperatūra turi būti pakankamai aukšta – apie 21 oC šilumos. Išrūgę kopūstai fasuojami pagal poreikį – nuo 1 iki 50 kg ir iš karto realizuojami.

Penkiasdešimties kilogramų pakuotes renkasi ligoninės, kavinės, o mažmeninės prekybos vietose populiariausios 1 kg sveriantys kibirėliai ar maišeliai. 80 proc. bendro raugintų kopūstų kiekio realizuojama būtent mažo svorio pakuotėmis. Darbai vyksta pagal išankstinius planus – preliminariai žinoma, kiek kopūstų reikės patiekti užsakovams po savaitės, tiek ir užraugiama. Beje, į kopūstų rauginimo patalpą šeimininkai stengiasi neįsileisti jokių pašalinių žmonių – pasak Arturo, kad neužneštų nereikalingų bakterijų, kurios gali sutrikdyti rauginimo procesą.

Ruošiant raugimo žaliavą, kopūstų galvos pirmiausia nuvalomos stipriu oro srautu (nukrenta viršutiniai gūžės lapai). Paprastos konstrukcijos, bet puikiai veikiantį valymo įrenginį sukonstravo pats Arturas: ventiliatorius sugeneruoja labai stiprią oro srovę, kuri leidžiama per padavimo vamzdį, o po juo laikoma kopūstų gūžė per kelias sekundes netenka viršutinių dengiančiųjų lapų. Tada mechaniškai iš kopūstų galvos išimamas kotas, o likusioji dalis susmulkinama elektrine pjaustymo mašina.

Susmulkinta kopūstų masė jau rankomis kraunama į statines. Paskaninama druska, pagal užsakovų pageidavimą gali būti dar pridedama spanguolių, morkų, kmynų, ir gerai sugrūdama, kad neliktų jokių oro tarpų. Taip sluoksniuojama tol, kol statinė pripildoma iki viršaus, uždengiama dangčiu ir paslegiama akmeniu.

Ūkininkai bandė kopūstus statinėse grūsti mechanizuotai, buvo parsivežę tam skirtą prietaisą iš Lenkijos, tačiau jo veikimas netenkino – rankinis darbas pasirodė esąs geresnis variantas. Įgudęs darbuotojas kur kas geriau negu mašina išmano, kiek reikia kopūstus suspausti, kad jie gerai (ir skaniai!) įrūgtų.

Mučinio ūkyje raugintų kopūstų galima nusipirkti Vilniaus turguose. „Patys turguje neprekiaujame, nes nespėjame“, – sako Arturas. Iš ūkio produkcija išvežama į Vilniaus prekybos bazes, o ten jau paskirstoma į atskirus punktus.

Pirmieji naujo sezono šviežiai raugti kopūstai klientams kasmet tradiciškai pateikiami rugsėjo 1 dieną. O baigiasi tada, kai iš saugyklų išimamos paskutinės kopūstų galvos – paprastai tai būna kovą. Netrukus prasideda lauko darbai – sėja, daigų sodinamas.

Kuo daugiau darbų stengiamasi mechanizuoti

Ūkyje iš viso auginama 10 ha kopūstų. Ne visi užraugiami – nemaža jų dalis parduodama ir gūžėmis. Kopūstų daigus ūkininkai užsiaugina patys, turi tam skirtus šiltnamius, specialius sėjimo aparatus.

Helena sako, kad auginamos tokios kopūstų veislės, kurios tinka raugti. Pagrindinė – Ramco. Tai vėlyva hibridinė veislė, vegetacijos periodas – 120–130 dienų nuo daigų pasodinimo. Augalai suformuoja stiprią šaknų sistemą, gūžės užauga labai vienodos, kietos, geros vidinės struktūros, sveria nuo 3 iki 8 kg. Auga ant aukštoko koto, nepūna, netrūkinėja.

„Jei vadybininkai pasiūlo išbandyti naujų veislių, mes nesodiname jų daug – paimame kelis tūkstančius, kad išbandytume, ar tinka auginti mūsų laukuose, ar ne. Aišku, daug ką lemia ir orų sąlygos. Visi purškimai – jau vyro rūpestis. Jis agronomas, nuo senų laikų dirbęs ūkyje, tai patirties tikrai daug turi sukaupęs“, – šypsosi Helena.

Daigai į lauką sodinami su specialia sodinamąja. „Viską stengiamės mechanizuoti, nes trūksta darbo rankų“, – paaiškina Arturas. Ūkyje nuolat dirba apie 20 darbuotojų, o rudenį, per derliaus nuėmimą, jų padaugėja iki trisdešimties.

Kopūstų derlius nuimamas kombainu. „Mums neaktualu labai saugoti kopūstų galvas nuo bet kokio sutrenkimo, nes raugti tinka ir apdaužytos gūžės. Augintojai, kurie neužsiima perdirbimu, turi labai saugoti kiekvieną galvą, todėl dažniausiai kopūstus kerta rankomis“, – sako Arturas.

Vienvagį prikabinamą kopūstų nuėmimo kombainą Asa-lift Arturas pirko iš kaimynystėje ūkininkaujančio daržininko Rimanto Darvydo, nes šis pastaraisiais metais specializuojasi tik augindamas burokėlius. 10 ha kopūstų plotui nuimti užtenka 10 dienų – žinoma, jei orai tam palankūs.

Laistymo sistemų daržininkas neturi – kol kas Arturas sako nematantis būtino reikalo papildomai laistyti daržovių plotų. „Tiems, kas siekia kuo ankstyvesnio derliaus – taip, laistyti būtina. O mes labai neforsuojame. Žinoma, kasmet parduodame truputį ankstyvųjų bulvių, šiek tiek kopūstų, bet pagrindiniai pinigai uždirbami ne iš jų“, – paaiškina jaunas ūkininkas.

Ūkyje, be kopūstų, dar auginama 40 ha bulvių (pagrindinės veislės Laura ir Vineta), 8 ha burokėlių, po 5 ha morkų ir svogūnų. Kai kuriais metais augina ir lauko agurkus. „Priklausome Lietuvos daržovių augintojų asociacijai. Dabar yra toks raginimas specializuotis auginti vienos rūšies daržoves, bet kad mūsų klientai pageidauja plataus pasirinkimo. Be to, ir rizika labiau išskaidoma, kai įvairesnių daržovių ūkyje yra“, – svarsto Arturas.

Kopūstų derlius pernai dėl sausros buvo menkesnis – iš hektaro nuimta 40 t, o gerais metais, kai pakakdavo ir šilumos, ir drėgmės, būdavo po 50–60 tonų. Bulvių derlius dėl sausros irgi mažesnis – tai pasidarė aišku jau vien iš to, kad visos tilpo į vieną saugyklą, vietoj įprastai užimamos pusantros. Arturas visur stengiasi įžvelgti teigiamą pusę – rudenį nereikėjo skubinti pardavimų, nes buvo kur saugiai laikyti visą nukastą bulvių derlių.

Daržininkystėje kainos sunkiai nuspėjamos, bet paprastai galioja nerašyta taisyklė: kai silpnas derlius, būna geresnė kaina, o kartu mažiau darbo, nes reikia apdoroti mažesnį produkcijos kiekį. Taigi, kad ir paradoksaliai skambėtų, bet gausus derlius ne visada labiausiai džiugina augintojus.

Iš viso tėvų ir sūnaus ūkiai deklaruoja 400 ha, nuosavos žemės dalis sudaro maždaug pusę deklaruojamų plotų. Lauko augalininkystės dalyje sėjami kviečiai, miežiai, truputis žirnių. Žirnius sėja ne tik pavasarį, bet ir rudenį kaip žaliąją trąšą, kurią paskui įterpia į dirvą. Pernai buvo toks dėkingai šiltas ruduo, kad žaliajai trąšai pasėti žirniai vietomis net spėjo ankštis užauginti. Bet patys žirniukai buvo neskanūs – vis dėlto per mažai saulės gavo. Visa žalia žirnių masė buvo sulėkščiuota, aparta ir pavasarį čia bus sodinamos bulvės.

Ūkyje dirbantiems žmonėms nuolat reikia darbo, todėl ūkio šeimininkai turi sukti galvą, kuo juos užimti. Žiemą tvarkomi grioviai, miške ruošiama mediena, iš kurios ūkio darbuotojai patys meistrauja medinius konteinerius daržovėms laikyti. „Jei paliksi žmogų be darbo 2 ar 3 mėnesius, tai jo prireikus jau gali ir nerasti“, – sako Arturas.

Helena ir Janas ūkininkauja ilgiau kaip du dešimtmečius, per tiek laiko susidarė nuolatinių klientų būrys, su kuriais dirbama kasmet. Ūkininkai patikina nešokinėjantys nuo vieno kliento prie kito, jei kas pasiūlo keliais centais brangiau. Ko gero, daugiausia bulvių parduoda didmeninės ir mažmeninės prekybos vaisiais, uogomis ir daržovėmis įmonei „Vaisvija“. Didiesiems prekybos tinklams savo produkcijos net nesiūlo, nes tokie kiekiai ten būtų per maži.

Ūkyje užauginta produkcija patenka ir į Vilniaus ligonines, viešojo maitinimo įstaigas, net kalėjimus. Arturas pasidžiaugia, kad Vilniuje valgytojų daugėja, nes miestas smarkiai plečiasi. Daržininkystės versle gelbsti ir gera geografinė padėtis: nuo ūkio kiemo iki sostinės – vos 30 kilometrų. Apie kooperaciją Arturas negalvoja, nes tiesiog nėra poreikio: viską puikiai susitvarko patys, realizacijos problemų nekyla.

Parama – infrastruktūrai ir technikai

Ūkis septynis kartus naudojosi ES parama, projektus parengė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biuro buhalterinės apskaitos konsultantė Kristina Martinėlienė. Pasinaudojus paramos lėšomis, įsigyta daug žemės ūkio technikos, sutvarkyta ūkio infrastruktūra. Betonine danga užklotas privažiavimas prie saugyklų labai pagerino darbo sąlygas, nes kiemas nuo dažno važinėjimo būdavo tiek išmaltas, kad šlapią rudenį net su geru visureigiu nebūdavo įmanoma pravažiuoti.

Iš technikos tiekėjų ūkininkas Arturas labiausiai patenkintas „DOJUS agro“ komandos darbu. „Bandėme pirkti techniką ir iš daugelio įmonių, bet dabar nusprendžiau, kad reikėtų grįžti prie vienos ir tai bus „DOJUS agro“. Tokį pasirinkimą lemia serviso kokybė, aptarnavimas, visi žmogiškumo veiksniai, geranoriška pagalba, protingi patarimai. Ir labai operatyvus reagavimas bėdai ištikus – paskambinu penktadienio vakarą servisui ir žmogus ankstų šeštadienio rytą jau prie vartų stovi“, – pasakoja Arturas.

Jis patikina, kad visada stengiasi pirkti naują, kuo našesnę techniką. Jam patinka ir pačiam prie mechanizmų pasikrapštyti – ne veltui yra diplomuotas inžinierius. Tėtis Janas – patyręs agronomas, negailintis sūnui patarimų. „Darbų sritys labai gerai pasidalytos: mano sritis yra mechanizacija, tėvo – auginimas, o mamos – realizacija“, – šypsosi Arturas ir priduria, kad vertingų agronominių konsultacijų jis sulaukia ir iš LŽŪKT Širvintų biuro augalininkystės konsultantės Janinos Onos Gečienės.

Helena su Janu ūkininkauti pradėjo 1994 m., ūkį iki dabartinio dydžio plėtė po truputį, viską padarė savo rankomis. „Mes su broliu nuo vaikystės daug dirbome, nes tėvai gyveno ūkiškai, augino daug braškių, kurias teko ir ravėti, ir skinti. Brolis iki šiol, nors turi gerą darbą sostinėje, bet savaitgaliais ir per atostogas visada padeda ūkyje“, – sako Arturas.

Dabar jis su tėvais gyvena mintimis apie naują modernią daržovių saugyklą. Jai statyti tikisi gauti paramą: paskutinę 2018 m. dieną pateikė projektą ir per tris mėnesius turėtų sulaukti atsakymo. Naujoje saugykloje bus laikoma 800 tonų bulvių. Dabar turimose sandėlių patalpose telpa maždaug 1 000 tonų, tačiau tiek nepakanka – gero derliaus metais visi kampai būna užversti daržovėmis. Jei pavyks pasistatyti naują saugyklą, žada didinti bulvių plotus. Arturas atskleidžia savo planą auginti svogūnus laiškams. Pasak jo, kad jau treji ar ketveri metai rinkoje jaučiamas didelis laiškų poreikis, tad kodėl gi nepabandyti?

„Vienais metais sunkiau užauginti, kitais – parduoti. Smagu bent tiek, kad niekada neteko išmesti užaugintos produkcijos. Iki birželio sandėliai būna tušti, o tada galima trumpam atsikvėpti prieš naują darbymetį“, – pasakoja Helena ir priduria, kad didžiausias jos ir vyro džiaugsmas – kad sūnus Arturas perima ūkį, kad yra tęstinumas. Tai didžiulis stimulas dirbti, stengtis, investuoti.