23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2019/01
Dviejų krypčių gyvulininkystės ūkis: sunku, bet racionalu
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Ūkininkas Gintautas Andzelis turi nemažą pieninių karvių ir grynaveislių mėsinių galvijų bandą. Ūkis didelis, darbo ir įsipareigojimų daug, bet širdis džiaugiasi, žiūrint į tai, kas savo rankomis sukurta ir išpuoselėta.

Nors kartais būna labai sunku, tačiau Gedvydų kaimo (Raseinių r.) ūkininkas G. Andzelis kol kas kitokio gyvenimo neįsivaizduoja. Kaip be karvių? Juk prie jų nuo mažens įpratęs. Tad jeigu jau dirbti, tai dirbti – mėsinių limuzinų bandą šiemet paįvairino šarolė galvijai. Pieno ūkis neplečiamas – pieno sektoriaus krizės akivaizdoje 130 melžiamų karvių – per akis.

Ūkis išties solidus: 500 ha žemės ir apie 450 gyvulių. Mišraus ūkio privalumus žino kiekvienas ūkininkas, tad ir Gintautas ryžosi dviejų krypčių gyvulininkystės ūkį kurti dėl to, kad vieno sektoriaus sunkmečiu gelbėtų kitas. Todėl jis negali pasakyti, kad kuri nors iš ūkio krypčių yra svarbesnė. „Tik tiek, kad šiuo metu iš pieno ūkio negauname jokio pelno. Jeigu ne įvairios paramos ir išmokos – neišgyventume“, – konstatuoja G. Andzelis.

Pašarų bazę gelbėja geras kukurūzų derlius

Ūkis įkurtas ant Gintauto tėvų ir prosenelių žemės, šalia buvo ir tėvų sodyba, kurioje jis užaugo ir nuo vaikystės svajojo čia ūkininkauti, dėl to technikume įgijo mechanizatoriaus profesiją. Gintauto mama mirė 1990 m. kovo 11-ąją, likus valandai iki Nepriklausomybės paskelbimo. O tuomet taip susiklostė, kad prosenelių žemę, 44 ha, gana brangiai jam teko išsipirkti iš giminių. Bet savo norą ūkininkauti Gintautas išpildė. Ūkio pradžia 1996 m., kai atsisakė darbo žemės ūkio bendrovėje, buvo 3 melžiamos karvės. Banda kasmet didėjo ir vienu metu siekė net 150 piendavių. Dabar jų, įskaitant užtrūkusias, yra 130, o su prieaugliu – apie 280 pieninių galvijų.

Melžiamos karvės – iš Olandijos atvežtos holšteinizuotos žalmargės ir juodmargės, taip pat kelios senojo genotipo Lietuvos šėmosios. Banda produktyvi, vidutinis primilžis iš karvės – 8 tūkst. kg pieno per metus. Per dieną ūkyje primelžiama apie 2 t pieno. Kadangi mėgsta eksperimentus, Gintautas dar norėjo pirkti montbeliardų (montbeliarde) veislės karvių, pasižyminčių ilgaamžiškumu, geru baltymų ir riebalų santykiu, bet susilaikė. Jei pieno sektoriaus padėtis pasikeis, gal dar išbandys ir šią veislę.

Melžiamų karvių ganyklos yra prie fermos, tad ganiavos laikotarpiu jos vakarais parginamos atgal, pamelžiamos ir ryte po melžimo vėl išleidžiamos į ganyklas.

Gintautas geba karvėms padėti, net jei kuri sunkiai veršiuojasi. Štai lapkritį veršiavosi 24 pieninės karvės, tai 13 naktų jis praleido fermoje. Veršelių netekčių retkarčiais pasitaiko, bet, pasak ūkininko, tikrai nesiekia 5 proc., kurie laikomi norma. Dėl gyvulių ligų konsultuoja Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos gyvulininkystės konsultantas Remigijus Lapinskas, kurio profesionalia pagalba G. Andzelis labai džiaugiasi.

Senas tvartas statytas 1964 m., jame dirbo dar Gintauto tėvai. Karvės rišamos, laikomos ant gilaus kraiko, melžiamos į pieno liniją. Todėl ūkininkas labai norėtų modernizuoti ir pieno ūkį, tačiau kol pieno kaina tik vos dengia savikainą, tam ryžtis sunku. „Didžiausia neteisybė, kad vandenį parduotuvėje perku kelis kartus brangiau negu parduodu pieną. Tiesiog graudu“, – pagrįstai piktinasi G. Andzelis.

Dėl 2018-ųjų sausros labai nukentėjo žoliniai pašarai, todėl tenka daugiau pirkti priedų (sojų, rapsų išspaudų, mineralų), o tai tik didina savikainą. „Kuo daugiau šeriu karves, tuo didesnis minusas. Šiemet didinti produktyvumą neapsimoka“, – ūkininko aritmetika paprasta. Anksčiau iš 1 ha prisukdavo po 10, o šiemet – tik po 2–3 šienainio ritinius. Gelbėja geras kukurūzų, kurių sėjo 40 ha, derlius. „Tikiuosi, kad iki kito sezono padės išgyventi būtent kukurūzų silosas“, – viliasi ūkininkas.

Iš 500 ha žemės nuosavos ir nuomojamos yra per pusę. Apie 250 ha žemės skirta javams, kukurūzams, žirniams, antra tiek – šienaujamoms pievoms ir ganykloms. Apie 500 t kviečių kasmet parduoda – už juos gauti pinigai skirti atsiskaitymams už trąšas. Gyvuliams sušeriama beveik 300 t grūdų.

Labiausiai vertina limuzinų veislę

Maždaug prieš 15 metų G. Andzelis nutarė įsigyti ir mėsinių galvijų. Iš pradžių Gintautas pienines karves sėklino mėsinių galvijų sperma, o netrukus su parama įsigijo limuzinų veislės gyvulių iš žinomo augintojo Felikso Vaitelio ūkio. Dabar bandoje yra 130 grynaveislių limuzinų. Šią vasarą G. Andzelis, pardavęs keliasdešimt negrynaveislių limuzinų karvių ir pasinaudodamas parama veisliniams gyvuliams įsigyti, iš Prancūzijos atsivežė ir 20 šarolė veislės telyčių, o beragį šarolė bulių reproduktorių nusipirko iš Kaišiadorių r. ūkininko Gyčio Sadausko. Kovą lauks pirmojo šarolė prieauglio. Gintautas šiek tiek nerimauja dėl galimų veršiavimosi sunkumų, kurie būdingi šiai veislei, juolab, kad jis niekaip neiškenčia jų papildomai nepašėręs – jam šios telyčaitės tokios mielos ir gražios. Aišku, patyręs ūkininkas supranta, kad netrukus veršingoms telyčioms turės skirti dietinį racioną.

Ūkyje yra du limuzinų reproduktoriai – pirmuoju, pirktu Prancūzijoje, Gintautas labai patenkintas. Kadangi ūkyje nėra sezoninio veršiavimosi, veršeliai atvedami ištisus metus, šis bulius galėjo kergti net 80 karvių. Tačiau ūkyje jau yra nemažai jo dukterų, todėl prireikė ir antrojo limuzinų buliaus. Šviežias pirkinys – pusantrų metų buliukas, pirktas iš Kelmės ūkininko. „Limuzinų veislė, mano akimis, yra geriausia ir gražiausia, jų priesvoriai, mėsos išeiga labai gera“, – paaiškina Gintautas, kodėl rinkosi šią veislę. Galvijus augina mėsai, tad jų produktyvumo nekontroliuoja, tačiau pusantrų metų limuzinai sveria apie 600 kg, o tai – geras rezultatas.

Karves dažniausiai parduoda pagal gyvą svorį, buliukus – pagal skerdeną, nors kaina, pasak ūkininko, nelabai skiriasi. „Veršeliais domisi turkai, lenkai, bet pastarųjų siūloma kaina – daugiau negu juokinga, absoliučiai nuostolinga, todėl užsienio pirkėjams gyvulių dar nepardaviau. Jie naudojasi proga, nes nemažai ūkininkų išparduoda gyvulius dėl pašarų trūkumo“, – dalijasi mintimis G. Andzelis. Dėl pašarų ir jam neramu – viską susiskaičiavo kilogramo tikslumu, tad jeigu gamta nepažers dar kokių netikėtumų, iki naujo derliaus turėtų pašarų užtekti.

Mėsiniai galvijai laikomi naujame, tik pernai savo lėšomis pastatytame erdviame tvarte. Jo statyba kainavo apie 300 tūkst. Eur, įrangai gavo ES paramą. „Įlindau į skolas, tad nori nenori dabar jau nugara nuo darbo turi būti šlapia, kad iš skolų išbrisčiau, – apie skausmingus ir atsakingus įsipareigojimus kalba ūkininkas. – Bet supratau, kad jeigu jau dabar nepasistatysiu naujo tvarto, tai jau niekada nepastatysiu. Todėl ryžausi.“

Atskiruose erdvaus tvarto garduose laikomi pirmamečiai, antramečiai limuzinų buliukai ir telyčios, karvės su veršeliais, kergiamos karvės, šarolė telyčios.

Ateityje galvoja gerinti mėsinių galvijų bandą, kad galėtų gyvulių parduoti ir veislei – toks gyvulys kainuotų gerokai daugiau, negu dabar supirkėjai moka už mėsai skirtus galvijus. „Bet su šiuo sprendimu truputį vėluoju – Lietuvoje jau nemažai veislinių bandų. Gal vertėtų svarstyti kitą viziją – įrengti skerdyklą, imtis perdirbimo, mačiau tokių pavyzdžių Prancūzijoje, Belgijoje, tokia praktika yra ir Lietuvoje. Bet vėl turi ryžtis investicijoms, skoloms ir ilgalaikiams įsipareigojimams. Kol kas nesu tikras, ar tai pasiteisintų“, – svarsto ateities planus ūkininkas.

Dar labiau mėsinių galvijų bandą Gintautas didintų tik tuo atveju, jeigu atsisakytų pieno ūkio. Tokia mintis jam kirba – po metų baigsis įsipareigojimai, lyg ir galėtų siaurinti ūkininkavimo sritis. Tačiau nuo mažens įpratus prie karvių jų taip imti ir atsisakyti – nėra lengvas sprendimas. Nors holšteinizuotas žalmarges parduotų greitai – jomis pirkėjai iš užsienio nuolat domisi. Tačiau juodmargės, stebisi Gintautas, kažkodėl nepaklausios.

Dabar didžiausias jo tikslas – pašarų bokštai, nes jiems laikyti trūksta vietos. Tam rengia projektą ES paramai. Beje, projektus sėkmingai rašo jo žmona Gitana, fizikos ir matematikos mokytoja. „Turiu labai protingą žmoną“, – didžiuojasi savo gyvenimo moterimi Gintautas.

Šeima – gyvenimo pamatas

Didžiausias ūkininko rūpestis yra darbo jėgos trūkumas. „Sunku rasti darbininkų. Ateina baigę mokyklą, padirba porą mėnesių, pramoksta šio to ir išvažiuoja į užsienį. Mokau ir mokau naujus darbininkus“, – atsidūsta Gintautas. Nuolat ūkyje dirba dvi melžėjos ir du ūkio darbininkai, vienas jų – ūkininko sūnėnas, prieš 6 metus mirusio brolio sūnus.

Gintautą labai vargina tai, kad yra nuolat pririštas prie pieno ūkio. Didžiausią darbymetį jam reiškia ne tik pašarų gamybos laikotarpis, bet ir svarbiausios metų šventės – Kalėdos, Velykos, per kurias išleidžia savo darbuotojus, taip pat ir melžėjas, todėl tenka pačiam viską daryti. „Su turima technika du žmonės mėsinių galvijų ūkį be problemų prižiūrėtų. Bet kasdien melžti ir apeiti gyvulius reikia daug laiko“, – sako Gintautas. Vienintelis jo pomėgis, kuriam suranda laiko – medžioklė. Tiesa, dieną prieš medžioklę ir dieną po jos atidirba dvigubai.

Vaikai padovanojo išmaniąją apyrankę – per dieną ūkyje jis nueina 22–30 km, o rekordas buvo 34 km. Tad labai norėtų labiau modernizuoti pieno ūkį, kad būtų mažiau vargo, bet kai viską pradedi nuo nulio, net senelių žemę turi nusipirkti, tai nėra paprasta padaryti. O investicijų reikia kasmet. Vienais metais statė angarą technikai, kitais metais – skysto mėšlo rezervuarą, dar kitais – siloso tranšėją, po to – mėsinių galvijų tvartą, ir taip pasaka be galo. Vien ką reiškė įsigyti visą pašarų ruošimo techniką, du kombainus, traktorius. Bendradarbiauja G. Andzelis su daugeliu technikos pardavėjų – „Dojus Agro“, „Lytagra“, EWA, pienininkystės srityje – su „DeLaval“, veterinarijos – su „Ruvera“.

G. Andzelis labai didžiuojasi savo šeima, kuri yra gyvenimo pamatas. Dukra Greta, baigusi M. Riomerio universitetą, šiuo metu gyvena užsienyje, kur sukūrė šeimą, augina pusės metų dukrytę. Sūnus Mantas – LSMU Medicinos akademijos penktakursis. Buvęs regbio žaidėjas, Lietuvos jaunimo rinktinės narys svajoja tapti traumatologu. Kai atvažiuoja padėti tėvams per javapjūtę, tai į traktorių kartu pasiima ir krūvas mokslo knygų. Gintautas tuo tik džiaugiasi: „Tegul tik mokosi. Nėra didesnės laimės, kaip žinoti, kad vaikams gerai sekasi.“ Taigi, iš šeimos narių didžiausia pagalbininkė yra žmona, kuri rūpinasi visa ūkio dokumentacija.

Laiminga, darni šeima – didžiausias Gintauto džiaugsmas ir vertybė. Dėl jos jis ir dirba nuo aušros iki sutemų. Tik kartais, prisimindamas šviesios atminties brolį, su kuriuo buvo labai artimas ir kurio širdis sustojo 49-erių metų, jis susimąsto, kiek žmogui reikia. Kur riba, kai reikia sau pasakyti, kad metas sustoti? Tačiau dažniausiai veja niūrias mintis šalin ir vėl imasi darbo. Pagalvoja, kad dirba savo tėvų žemę, ant kurios pats užaugo, kad išleido į gyvenimą vaikus, kurie sėkmingai žengia savo keliu, ir smagiau tampa. Ir vėl ateina mintis, kad be karvių gyventi negalėtų.