Kai Audrius Margis pagaliau grįžo iš emigracijos namo, daugelį nustebino jo pasirinkimas kurti pieno ūkį. Tačiau jaunas vyras apsvarstė visus „už“ ir „prieš“ ir kol kas tokio sprendimo nesigaili.

Paklajojęs po Lietuvą, padirbėjęs Kaune, Tauragėje, darbą emigracijoje Audrius buvo pasirinkęs dėl įprastos priežasties – kad užsidirbtų pinigų. Sukūrus šeimą sugrįžo tėvynės ilgesys, atsirado noras turėti savo namus, ne nuomojamus, kur galėtų be kitų leidimo įkalti vinį ir pasikabinti paveikslą. Stiprių motyvų grįžti šeima surado ir gerokai daugiau.

Dar gyvendamas Londone Audrius pradėjo domėtis ūkininkavimo galimybėmis, o kartą sugrįžęs trumpam į gimtinę apsilankė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Šilalės r. biure. Tuomet jis galutinai apsisprendė dėl ateities.

Šiuo metu A. Margio ūkis dar nedidelis – 21 melžiama karvė ir prieauglis. O ūkio plėtra ateityje priklausys nuo daugelio aplinkybių.

Gimtinėje įsirengė savo namus

Savo 30-metį praėjusį pavasarį Audrius jau sutiko tėvynėje – tai tarsi gyvenimo pokyčių atskaitos taškas. Nuo ankstyvos jaunystės, kai mirė tėvas, jis ieškojo vietos po saule Lietuvoje, po to prasidėjo pažintis su emigranto gyvenimu – metus dirbo Airijoje, vėl grįžo į Lietuvą. Netrukus sulaukė pasiūlymo dirbti statybose Anglijoje. Londone sutiko lietuvaitę Saivą, sukūrė šeimą, susilaukė dukters Austėjos, kuriai dabar penkeri. Šeimoje auga ir žmonos sūnus Nidas.

„Buvo minčių, kad gyvenimą nugyvensiu Londone. Bet pagyvenome ten ir planai pasikeitė“, – sako Audrius. Priežasčių tolesnį gyvenimą kurti gimtoje šalyje buvo nemažai. Didžiausios įtakos apsisprendimui turėjo poros tėvai, sušlubavusi Audriaus mamos, kuriai reikėjo padėti, sveikata. Be to, dukrytė Anglijoje dažnai sirgo, lietuvių gydytojai sakydavo, kad Austėja yra „Lietuvos vaikas“ – jai netinka drėgnas angliškas klimatas. Grįžusi į Lietuvą mergaitė peršalimo ligas iš tiesų baigia pamiršti. Ne veltui sakoma, kad gimtinėje ir oras kitoks. Šeima labai norėjo turėti ir savo namus, nes Londone gyveno nuomojamame bute. Nemažą vaidmenį atliko ir ekonominis išskaičiavimas – samdyti Londone auklę dukrai, į mokyklą ir iš mokyklos sūnų lydintį asmenį, mokėti už būstą sudarė didelę dalį jų uždirbamų pinigų.

Negyvenamą namą gimtosiose Girdiškėse, kuiose įsikūrusi Audriaus mama, kur jis leisdavo laiką pas močiutę, Audrius nusipirko likus pusmečiui iki grįžimo. Grįžęs į Lietuvą vos per tris mėnesius pats namą iš pagrindų atnaujino ir pavertė jaukiu šeimos židiniu, kuriame jau gali tvarkytis patys, kaip nori. Tiesa, pradžia nebuvo lengva, reikėjo ir ūkį kurti, juo rūpintis, ir namus skubiai įrenginėti, o šeimai teko glaustis pas Audriaus mamą. „Žmona jau net buvo pradėjusi sakyti, kur čia aš ją parvežiau“, – juokiasi Audrius.

Lietuvoje kol kas vienintelė jiems iškilusi problema – Saivos darbo paieškos, kurios tęsiasi nemažą atstumą iki Šilalės ar Tauragės. Galbūt ateityje jiems abiem užteks veiklos ūkyje, tačiau kol kas didžiąją darbų dalį nudirba pats Audrius, o jaunai moteriai be darbo sėdėti nebesinori.

Ūkį kūrė ir su ES parama

Audrius neneigia, kad imtis pieno ūkio nebuvo labai drąsu, dalis žmonių juos atkalbinėjo ne tik nuo ūkio, bet ir nuo grįžimo į Lietuvą. „Ir bijojome, ir norėjome. Vis dėlto ryžomės“, – šypteli Audrius, niekada nebijojęs sunkaus darbo. Iš pradžių jis svarstė auginti mėsinius galvijus, kurių šiek tiek augina ir jo mama. Bet kai pradėjo giliau domėtis, aiškintis, kokią paramą gali gauti, jam pasirodė, kad pieno ūkio projektai yra lengviau įgyvendinami. „Ir karvė duoda daugiau pelno, negu mėsinis galvijas“, – paaiškina sprendimo motyvus ūkininkas.

Anglijoje uždirbtus pinigus jis investavo ne tik į namą, bet ir į ūkį – iškart pirko 16 juodmargių karvių, seną fermą. Padedamas Konsultavimo tarnybos A. Margis 2017 m. pateikė paraišką priemonei „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“, kuri buvo patenkinta, už ES paramos lėšas nusipirko būtinos technikos pašarų gamybai. Tai – labai didelė paskata pradedančiajam ūkiui. „Pasirinkimas buvo toks – pirkti traktorių arba šienavimo padargus. Pirkau padargus, o traktorių pagal panaudos sutartį naudoju kito ūkininko“, – apie pradžią pasakoja jaunasis ūkininkas.

Su savo technika Audrius padeda ir mamai per šienapjūtę. „Kasmet iš Anglijos atostogų grįždavau per šienapjūtę, kad mamai padėčiau. Šiemet su nauja technika ji, sako, net nepajutusi, kaip šienapjūtė prasidėjo ir baigėsi“, – džiaugiasi Audrius.

Tačiau jau pajuto, ką reiškia krintančios pieno kainos, kaip reikia dėl jų kovoti su supirkėjais, vis dėlto savo sprendimo dar nesigaili, tikisi, kad kainų kreivė pakils aukštyn – pieno sektorius juk visada taip gyvena. Svarbiausia, kol nėra daug investuota į ūkio modernizavimą, pieno savikaina nėra labai didelė ir pieno ūkis išmaitina šeimą. Be to, Audrius dirba sau, laisvu laiku meistrauja, vaikai gyvena savo namuose ir gryname ore, geria savo pieną ir valgo pačių užaugintas daržoves. „Nebereikia kasdien eiti į parduotuvę, kaip Londone“, – pastebi jis.

Ateities planuose – nauja ferma

Turbūt sunkiausia Audriui yra dėl to, kad yra pririštas prie ūkio kiekvieną dieną, ryte ir vakare. Ryte Audrius vienas pats karves melžia, šeria, o vakare į fermą važiuoja abu su žmona – Saivai karvės nėra visiška naujiena, vaikystėje, kol neišsikraustė į miestą, tėvai gyveno ūkiškai. Tačiau šeima supranta, kad taip dirbti nereikės visą gyvenimą – jeigu seksis ūkininkauti, ūkis išsiplės, bus modernesnis, tuomet ir pagalbininkų bus galima samdyti.

Senų laikų molinė ferma, buvusi kolūkio veršidė, kuriai jau daugiau kaip 100 metų, pasak Audriaus, greičiausiai bus tik laikinas karvių prieglobstis – į ją investuoti neapsimoka, racionaliau būtų statyti naują tvartą arčiau kelio, nes toli nuo kelio esančią fermą dabar ir pasiekti nelengva. „Jeigu jau ūkininkaujame, tai ilgai laukti neverta – naujoje fermoje ir karvės būtų palaidos, jas būtų patogiau šerti, mėšlą lengviau tvarkyti. Nes dabar fermoje dar labai daug rankų darbo. Bet kas yra statybos, kiek tai kainuoja, aš gerai žinau“, – atsidūsta ūkininkas ir tuojau pradeda svarstyti galimus pigesnius variantus – juk tiek metų duoną valgė iš statybų. Bet pasiryžti statyboms jis galės tik tuomet, jeigu pieno sektorius bus stabilesnis, o ūkis rentabilus.

Taip sutapo, kad Audrius ūkininkauti pradėjo kartu su dažnėjančiais ekstremaliais gamtos reiškiniais: pernai ištisai lijo, bet užtai karvės turėjo žolės, o šiemet joms teko vargti sausros nualintose ganyklose. Dėl sausros sumažėjo karvių produktyvumas. Pernai ganykliniu laikotarpiu kasdien primelždavo maždaug po 600 l pieno, šiemet per dvi dienas – po 800 l.

Visas atvestas telyčias ūkininkas palieka bandai atnaujinti, nes dalis bandos karvių jau yra nejaunos. Jis pasidžiaugia, kad kol kas neturėjo didelių rūpesčių nei dėl veršiavimosi, nei dėl kitų karvių sveikatingumo problemų. Reikalui esant, skambina veterinarijos gydytojui Albinui Zarankai.

Ūkininkas deklaruoja 45 ha žemės, kurios didžioji dalis yra nuomojama. Žemė skirta ganykloms, pievoms ir javams, kurie taip pat sunaudojami pašarams. „Viskas, ką užauginame, atitenka gyvuliams, iš augalininkystės pajamų negauname“, – teigia A. Margis. Jeigu didins gyvulių skaičių, teks ieškoti ir daugiau žemės. Jos aplinkui dar galima rasti, bet, pasak ūkininko, kainos didelės, be to, parduodamos su senomis sodybomis.

Žemės ūkio žinių semiasi kursuose

Lietuvoje A. Margis yra įgijęs automechaniko specialybę, Anglijoje tapo ir patyrusiu statybininku, tačiau žemės ūkio mokslų krimsti jam neteko. Todėl dabar lanko Jaunųjų ūkininkų kompetencijos ugdymo mokymo programos kursus, kur semiasi specifinių žinių apie gyvulių auginimą ir priežiūrą, pašarų ruošimą. „Ūkyje žinių labai reikia. Šiemet pradėjau anksčiau šienauti, iškart gavome kokybiškesnius žolinius pašarus, o tai, aišku, turi įtakos ir karvių sveikatingumui, ir produktyvumui. Praverčia ir žinios apie aplinkosaugą. Man įdomu, daug sužinau, pasikalbu ir su kitais ūkininkais, dalijamės patirtimi. Kitiems, kurių tėvai ūkininkauja, gal lengviau, o aš turiu visko pats išmokti“, – didėjančiu žinių bagažu džiaugiasi Audrius.

Labai daug jam padeda ir LŽŪKT Šilalės r. biuro konsultantės. „Kas man neaišku, klausiu jų. Ir nereikia pačiam sukti galvos. Konsultantės viską suskaičiuoja, sulygina, pasako, ko reikia, turėdamas tokias pagalbininkes galiu būti ramus“, – sako Audrius. Būtent santykiai su profesionaliais konsultantais atskleidžia susiformavusį vakarietišką ūkininko požiūrį – kiekvienas turi dirbti savo darbą.

Kursuose A. Margis girdi apie kooperacijos naudą, raginimą kooperuotis. Nors jam atrodo, kad kooperacija iš principo lietuvių būdui yra nepriimtina, tokios galimybės jis neatmeta, jeigu to tikrai reikėtų ir būtų su kuo jungtis. Gyvenimas pateiks sprendimus, dabar dar reikia įsibėgėti ir įsitvirtinti pieno sektoriuje, nes didelį pavojų kelia rinkos nestabilumas ir mažos pieno supirkimo kainos. „Ūkininkausime, kiek tik leis galimybės, jeigu didieji „nenuspaus“ mūsų. Bet lengvai nepasiduosime. Tikiuosi, įgyvendinus pirmąjį projektą, noras ūkininkauti nedings“, – šypteli jaunas Žemaitijos ūkininkas. Labai norėtųsi, kad iš naujo atradusi Lietuvą jauna šeima ja nenusiviltų.