23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/11
Sodas – tarsi nesibaigianti kūryba
  • Jurga ZALECKIENĖ
  • Mano ūkis

Netoli Naujamiesčio, Panevėžio rajone yra vienas geriausiai šalyje prižiūrimų sodų – tai Vaivos ir Rimanto Urbonavičių ūkis. Kažkada plėtoję įvairius verslus ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, dabar jie visas jėgas skiria pusšimčio hektarų sodui puoselėti. Čia išaugintais desertiniais obuoliais prekiaujama didžiuosiuose prekybos tinkluose.

Pardavinėti vaisius tik per prekybos tinklus ir jokiu būdu ne turguose – toks yra nelaužomas Urbonavičių darbo principas. Tiesiog jie pernelyg gerai žino dažno turgaus prekeivio darbinę virtuvę, kai be jokio sąžinės graužimo įsigiję iš ūkininko kokį šimtą kilogramų obuolių ir gavę visus reikalingus dokumentus, tuos pačius obuolius sugeba pardavinėti ištisą sezoną. Ne paslaptis, kad po esą lietuviškų avietinių ar kriaušinių obuolių vardu realizuojami dideli kiekiai iš Lenkijos atsivežtų vaisių. Taip apgaudinėjamas ir pirkėjas, ir valstybė, o legaliai dirbantys sodininkai atsiduria kvailio vietoje, nes, mokėdami visus mokesčius, negali kaina konkuruoti su turguje pardavinėjamais vaisiais.

„Turguose būtini kasos aparatai – kitaip tvarkos nebus. Dabar nėra jokios apskaitos. Apskritai manau, kad į turgų prekiauti turėtų ateiti močiutės, kurios atneštų savo užaugintų obuoliukų, uogų, vištų kiaušinių ir pan., o ne tie, kurie dideliais kiekiais vežasi produkciją iš Lenkijos ir perparduoda. Politikai tiesiog bijo spręsti turgaus klausimus, nes tai nepopuliaru – turbūt paskutinius žmones valstybė prarastų, jei pradėtų kovą su turgumis...“, – svarsto Rimantas.

Pagrindinis Urbonavičių ūkio obuolių pirkėjas yra „Maxima“ – su šiuo prekybos tinklu jie dirba nuo pirmųjų parduotuvių atidarymo. „Labai gerai dirbti su lietuviško kapitalo tinklais – sąlygos aiškios ir jos nesikeičia. Dirbame labai švariai ir mums nebaisūs jokie patikrinimai. Jei visi mokėtų mokesčius, tai gyventume kaip Šveicarijoje“, – sako Rimantas.

Kone kasmet kartojasi ta pati situacija: iš rudens obuolių pirkimo nėra, o maždaug nuo Naujųjų metų prekyba įsibėgėja taip, kad vos spėjama suktis. „Koncentruojamės į vieną, daugių daugiausia du prekybos tinklus, nes jei turi daugiau, jau sunku spėti gerai aptarnauti. Patikėkite, tikrai yra ką veikti. Išskirtinai stambiais obuoliais prekiaujame su etiketėmis ant kiekvieno vaisiaus, kitus obuolius fasuojame į maišelius. Palaidų vaisių faktiškai neparduodame. Mūsų tikslas – užauginti idealiai gražius desertinius obuolius. Mažesnių negu 55 mm skersmens vaisių net neskiname“, – paaiškina Vaiva.

Pradžia buvo įdomi

Per 25 sodininkavimo metus iš grynos miestietės, kaip pati sako, neskyrusios morkos nuo svogūno, Vaiva tapo tikra sodininkystės specialiste. Vienturtė dukra, išaugusi pasiturinčioje miestiečių šeimoje, niekada net nepagalvojo, kad teks ūkininkauti. Baigė dailės mokyklą, paskui mokėsi Vilniuje – pagal specialybę Vaiva prekybos organizatorė. Susipažinusi ir susituokusi su Rimantu, pradėjo kurti verslus.

„Tais laikais buvome vadinamieji spekuliantai, mokėjome gyventi kitaip. Mes juk šiauliečiai – siuvome, mezgėme, kepėme. Pinigų turėjome, tad kai mano senelis atidavė 17 ha žemės, negalvodami pasodinome sodą. Reikėjo išlaukti 15 metų, kol iš jo pradėjome gauti pelną“, – pasakoja Rimantas. Sodinukus pasodino 1993 m., dar po dvejų metų, 1995-aisiais, gavo ūkininko statusą.

„Buvau visiškas asfalto vaikas, čia mane atvežė vyras. Atsistojau ir galvoju – nuo ko reikės pradėti. Jeigu būčiau turėjusi proto, į tokį verslą niekada nelįsčiau“, – ūkininkavimo pradžią prisimena Vaiva. Bet tada jie buvo jauni ir drąsūs. Aptvėrė tvoras, nusipirko traktorių ir ėmėsi sodininkauti. „Senelis, kuriam buvau pažadėjęs niekada neparduoti žemės, dar spėjo pamatyti mūsų sodą ir elektrinę lempą savo troboje užsidegti, nes visą gyvenimą buvo pragyvenęs be elektros“, – prisimena Rimantas.

Su sėkliniais poskiepiais pasodinti medeliai pirmuosius aštuonerius metus faktiškai nedavė jokio derliaus, o darbų ir rūpesčių buvo su kaupu. Netrukus jauni sodininkai suprato, kad iš 17 ha sodo neišgyvens. Supirkinėjo žemes, plėtė sklypą ir sodino naujus vaismedžių kvartalus – tik jau ne su sėkliniais, o su vegetatyviniais pusiau žemaūgiais M.26 poskiepiais.

Konsultantų jauni sodininkai turėjo labai įvairių, tad ir veislių sode yra tikras margumynas – vienomis šeimininkai labiau patenkinti, kitomis – mažiau. „Neišeina greitai atsisakyti net ir nepatikusių veislių. Jei derliaus lauki 5–8 metus, tai paskui juk nepulsi kirsti medžių, sodinti naujų ir vėl kelerius metus laukti obuolių“, – paaiškina Vaiva. O Rimas priduria: „Įvertiname savo amžių, pridedame tą laiką, kurio mums prireikė pirmojo derliaus sulaukti, ir suprantame, kad mums geriau Egipte pasėdėti, negu vėl išsižiojus laukti pirmųjų obuolių naujai pasodinus sodą.“

Aplinkui dabar žemės jau niekas neparduoda, bet jei ir parduotų, Urbonavičiai vargu ar susigundytų pirkti – dabar turimų 48 ha visiškai pakanka. Žmonių mažėja, nebėra kas obuolius valgo, o blogiausia – nebėra kas skina.

Darbo jėga – brangi

Nebenori žmonės skinti obuolių, nes tai nelengvas darbas. Sezoninių darbuotojų problema paaštrėjo prieš ketverius ar penkerius metus, ir kasmet darosi vis blogiau. Anksčiau būdavo kitaip, ypač tuo laiku, kai bankrutavo daug stambių Panevėžio įmonių. Staiga bedarbiais tapę žmonės vertino bet kokį darbo pasiūlymą, mielai eidavo dirbti į sodą ir per dieną priskindavo po 1 200 kg obuolių. Dabar yra tokių skynėjų, kurie niekaip nė 300 kg nenuskina...

„Stovime, prašome, raginame – neišeina jiems dirbti sparčiau. Žinome, kad aplink mus gyvena nemažai bedarbių, bet jie net nesiteikia ateiti. Sako – ką, aš durnas, kad eičiau obuolių skinti? Gauna pašalpas ir jiems to gana. Kalbant labai atvirai – nusikaltimas remti tokius žmones“, – piktinasi ūkio šeimininkai. Šiemet jie bandė prisivilioti darbuotojų, siūlydami ne tik atlyginimą, bet ir apgyvendinimą – susidomėjimas buvo faktiškai nulinis.

„Mano žmona su operuotais keliais priskina toną obuolių, o vyras pačiame jėgų žydėjime – kelis kartus mažiau. Laksto po sodą, sukelia chaosą, o rezultato nėra. Visiškai nesupranta, ką reikia daryti“, – piktinasi Rimantas. Sode dirba moterų iš Panevėžio pataisos namų – štai jomis Urbonavičiai labai džiaugiasi: dirba stabiliai ir priskina tikrai daug.

Urbonavičiai, kaip ir kiti verslinių sodų šeimininkai, neabejoja, kad ateityje derliui nuimti neišvengiamai teks įdarbinti žmones iš Baltarusijos ir Ukrainos, todėl pageidautų, kad jiems būtų sudarytos lengvatinės sąlygos įsidarbinti žemės ūkyje.

Ūkyje yra 8–9 nuolatiniai darbuotojai. Visi jie universalūs – dirba viską, ką tuo metu reikia. „Žmogus turi gauti normalų atlyginimą. Pigiai parduoti obuolių mes tiesiog negalime, nes obuolių savikainoje didžiąją dalį sudaro būtent darbo užmokestis“, – paaiškina Vaiva.

Ji visada labai gerai žino, kas dedasi sode. „Prieš nurodydamas žmonėms ką dirbti, pats turi būti jau pravažiavęs sodą, viską sužiūrėjęs ir tiksliai žinoti, į kurį kvartalą siųsti skynėjus. Šiemet labai daug obuolių nubyrėjo ant žemės todėl, kad pirmieji vaisiai tiesiog buvo per smulkūs skinti. Galima sakyti, pirmuosius obuolius paaukojome ir skynėme antrus“, – sako Vaiva.

Sodo sargų funkciją tobulai atlieka grėsmingai atrodantys grynaveisliai Kaukazo aviganiai. Dabar visi kaimo žmonės žino, kad pas Urbonavičius naktimis ateiti „obuolių nusipirkti“ neverta. Iš pradžių, kai šunys dar tik pradėjo sargauti, buvo atvejų, kai šeimininkai rado medyje tupinčių „pirkėjų“, o aplink medį apstojusius septynis urzgiančius šunis.

Konkurencija su lenkais

Sodininkystės srityje justi labai didelė konkurencija. Konkurentais Urbonavičiai laiko visus didelius šalies ūkius, jau nekalbant apie Lenkijos sodininkus. Kaip amžini lietuvių konkurentai lenkai sugeba užauginti pigesnius obuolius? Vaiva sako, kad pirmiausia dėl to, kad Lenkijoje dominuoja maži ūkiai – nuo 5 iki 8 ha, mat dažnai tenykščiai ūkininkai turi ne tik savo ūkelius, bet dar ir kitus darbus. Jų ūkių infrastruktūra gerokai paprastesnė, dažniausiai jie net neturi saugyklų. Į tokius ūkelius pirkti vaisių dažniausiai ir važiuoja mūsų turgaus atstovai.

Reikėtų įvertinti ir klimato sąlygų skirtumus – Lenkijoje šilčiau, todėl čia galima užauginti iki 60 t/ha obuolių. Juolab kad kone visi sodininkystės ūkiai yra pietinėje Lenkijos dalyje. Lietuvoje nėra tiek saulės, todėl neįmanoma taip intensyvinti sodų, kaip daro Olandijos, Vokietijos, Italijos sodininkai. Saulės spinduliai ten krinta kitu kampu, todėl daug geriau apšviečia vaismedžius nuo apačios iki viršaus. „Tarkime, Olandijoje 4 m aukščio vaismedžiai yra normalu. Mes pabandėme auginti virš 3 metrų – viskas, apačioje neturime derliaus. Kur nepasiekia saulės spinduliai, ten nėra ir vaisių“, – aiškina Vaiva.

Pirkėjai pageidauja ryškiai raudonų obuolių. Juos natūraliai nuspalvina temperatūrų skirtumas tarp dienos ir nakties arba teisingas mikroelementų fosforo ir kalio santykis. Žinoma, nusispalvinimą lemia ir veislė – alyvinio obuolio niekaip nenuspalvinsi raudonai. Deja, Lietuvoje vegetacija palyginti trumpa ir obuoliai labai prastai nusispalvina. Tik šiemet išimtis: vegetacija buvo ilga, daug saulėtų dienų ir obuoliai sunoko nuostabiai ryškūs. Tik dėl drėgmės stygiaus užaugo palyginti smulkūs. „Laistymo sistemų neturime, nes per 10 metų tik vieną kartą reikėjo lieti. Žinoma, jeigu tai kartosis kasmet, tai teks šią problemą spręsti. Tik neaišku, iš kur gautume tiek vandens – jei reikėtų visą sodą palaistyti, reikėtų gerą upelį nukreipti į savo valdas“, – šypteli Vaiva.

Rimanto žiniomis, Lenkijos valdžia šiemet surado, kaip paremti savo sodininkus: kad ūkininkai nebankrutuotų, nuspręsta 500 mln. tonų obuolių supirkti perdirbimui iš ūkių už didesnę kainą. Obuolius perdirbs, o koncentratą laikys tiek, kiek reikės. Taip valstybė padeda žmonėms.

Urbonavičių sode šiemet kaip niekada gausu krituolių. „Nuvežus ir pridavus obuolius perdirbimui, mums lieka 1 centas nuo kilogramo. Tai nevaidina didelio vaidmens. Žinoma, pagal galimybes obuoliai bus renkami ir gabenami perdirbimui, bet pirmiausia turime spėti nuskinti desertinius vaisius“, – paaiškina Vaiva.

Tausaus sodininkavimo pradininkai

Vaiva ir Rimantas patys pirmieji Lietuvoje pradėjo auginti vaisius pagal Išskirtinės kokybės (dabar – Nacionalinės kokybės) produktams keliamus reikalavimus. Tausiai sodininkauti jie ėmėsi tada, kai dar nebuvo už tai mokamos išmokos. „Mūsų sertifikato numeris yra 0001. Dvejus metus buvome vieninteliai tokie sodininkai šalyje“, – pasigiria Rimantas. Tausiojo sodininkavimo esmė – mažiau chemijos, protingesnis jos paskirstymas, mažesnis neigiamas poveikis aplinkai, sveikesnė ir kokybiškesnė produkcija. „Augalų apsaugos klausimais mus konsultuoja mokslininkė Alma Valiuškaitė. Privalome išsiversti su tais produktais, kurie yra registruoti. Bėdų turime su erkutėmis – ta problema yra ir bus. Ateityje erkučių tik daugės, nes oras šyla“, – spėja Vaiva.

Vaismedžiai genimi ir mechanizuotai, ir rankomis: su vadinamąja giljotina padaroma medelių forma, tada genėtojui lengviau orientuotis, ką dar reikia išpjauti. „Jei genėtume tik mechaniškai, tai ilgainiui eilės sutankėtų tarsi gyvatvorės, o tada nebūtų vaisių“, – paaiškina Vaiva. Giljotina sodą paprastai pervažiuoja du kartus per metus: prieš pagrindinį genėjimą ir pirmoje vasaros pusėje (iki birželio 10 d.), kad nutrumpintų ūglius. Genėjimas sumažina pramečiavimą, kuris vis dar ryškus.

Vaiva ir Rimantas nuolat domisi naujovėmis, lankosi tarptautinėse parodose, tačiau savo ūkiui tinkamą techniką renkasi labai atsargiai ir apgalvotai. Galbūt darbus palengvintų sodų platformos? Urbonavičių atveju – vargu, nes apie tai reikėjo galvoti dar prieš įveisiant sodą. Medžiai turėtų būti formuojami viena linija, vienodo ilgio šakutėmis. Mat jei apačioje šakos ilgesnės, technika nepravažiuoja.

Skynėjai dirba su kopėtėlėmis, todėl reikia fiziškai stiprių žmonių; paprastai visą dieną laipioti ir su savimi nešiotis 10–12 kg sveriantį skynimo krepšį pajėgia tik vyrai, o moterys greitai pavargsta. Sode dirba penkios skynėjų brigados po 8–9 žmones. „Darbuotojai kasryt tikrinami su alkotesteriu. Griežtai neleidžiame dirbti išgėrusiems žmonėms – išaugome iš to amžiaus, kad norėtųsi turėti problemų“, – sako Vaiva.

Kokybė kainuoja

Urbonavičių ūkis įgyvendino kelis stambius investicinius projektus su ES parama, pradedant nuo SAPARD. Pagal projektus rekonstruotos visos šešios vaisių saugyklos, nupirkti du traktoriai ir du sodo purkštuvai bei vilkiko šaldytuvas. Savo saugyklose ūkininkai sutalpina 1 000 t obuolių, o likusius vaisius laiko kitų sodininkystės ūkių sandėliuose. „Mūsų saugyklos padarytos pagal čekų ir olandų technologijas, reikiamus parametrus palaiko labai galingi kompresoriai ir garintuvai, drėgmės davikliai“, – paaiškina Vaiva, plačiaekraniame monitoriuje savo namų svetainėje galinti bet kada tiksliai matyti situaciją kiekvienoje iš šešių kamerų.

„Kol kas neturime saugyklų su kontroliuojama atmosfera (U.L.O.), nes pirmiausia reikia išmokti ten laikyti obuolius. Tačiau mūsiškių saugyklų įranga net brangesnė negu U.L.O. Rinkomės tai, kas yra geriausia, tikrai netaupėme“, – patikina ūkininkai.

Beje, Urbonavičiai šiemet vėl laimėjo investicinių projektų konkurse ir jau pasirašė sutartį su NMA – statys naujas saugyklas, kuriose tilps dar 1 000 t vaisių. Taip pat pagal projektą numatyta įrengti administracines patalpas.

Vaiva ir Rimantas mokėsi iš Lietuvos, Lenkijos, Olandijos, Vokietijos specialistų. Žinių dabar turi tiek, kad ir patys galėtų būti lektoriai, bet jomis neskuba dalytis – pernelyg brangiai sumokėta ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. „Gal galvojate iš dangaus tokie derliai krenta? Ne, mes turime savų paslapčių“, – šypsosi Vaiva.

Sode dažnai atliekami įvairūs tyrimai ir bandymai. Pavyzdžiui, išbandytas žiedų retinimas cheminėmis priemonėmis. Tačiau plačiau kol kas jis netaikomas. Kaip aiškina Vaiva, Lietuva yra šiaurinė šalis, todėl labai sunku nuspręsti, ar verta chemiškai retinti – o jei paskui šalnos nukąs likusius žiedus ir sodas liks be obuolių?

Realių apsaugos būdų nuo pavasario šalnų nelabai yra. Purkšti vandenį – daugiau teorinė galimybė, nes vandens reikėtų tiek daug, kad tektų prisijungti prie gero ežero. Drėkinimu nuo šalnų vaismedžius gelbsti vandenų nestokojantys olandai, ir tai tik nedideliuose soduose. Dūminė apsauga vargu ar suveiktų, nes prieš šalnas paprastai susidaro labai žemas slėgis ir dūmai nekyla viršun, tad dar būtinai reikėtų įsigyti įrangą ir maišyti orą. Galima apsisaugoti nuo krušų – specialiomis patrankomis šaudyti į debesis: iš taip paveikto debesies krenta ne ledai, o lietus. Kuo labiau šyla klimatas, tuo didesnė krušų rizika. Urbonavičiai jau irgi yra pajutę grėsmingą krušos jėgą – vienais metais rugpjūčio gale ledai sukapojo gražiausius vaisius.

Vaiva yra estetė, todėl sodas turi būti nepriekaištingai sutvarkytas. Net melioracijos grioviai nušienauti taip dailiai, kaip kiti turbūt savo kiemo vejos neprižiūri. „Pagal žemės nuosavybės sutartį mano turimos žemės melioraciją turėtų tvarkyti valstybė. Kokia nesąmonė! Juk tai turėtų būti žemės savininko rūpestis. O jei matyti, kad ūkininkas nesusitvarko melioracijos ir jo laukuose plyti balos – reikėtų neduoti išmokų. Juk žemė tai didžiulis turtas, kurį reikia branginti ir prižiūrėti“, – savo požiūrio neslepia Vaiva. Ji kasmet tvarko ir valstybinį žvyrkelį, vedantį į ūkį, ir pakeles apšienauja.

Vaiva ir Rimantas gyvena naujame skoningai įrengtame name, kuris dvelkia subtilia prabanga ir modernumu. Originalūs sprendimai – Urbonavičių dukrų dizainerių-architekčių Ivetos ir Odetos nuopelnas. „Abi mūsų dukros pasuko vienodu keliu, baigė Vilniaus dailės akademiją. Matyt, tai genetiškai užkoduota buvo – visi mūsų giminėje piešė“, – šypsosi Vaiva, garsios Karazijų giminės palikuonė. Jos kūrybinis laukas – pusšimtį hektarų užimantis sodas, kuris kasmet auga, keičiasi, pateikia naujų staigmenų ir reikalauja visiško atsidavimo.