23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/10
Reikia tik vieno – sąžiningos kainos
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Stasys ir Edita Didžiuliai labai myli savo karves, bet neslepia, kad jeigu turėtų daugiau žemės, pieno ūkio atsisakytų ir imtųsi augalininkystės. Tačiau kol tokioms permainoms sąlygų nėra, jie visą širdį atiduoda gyvuliams, o darbštumas ir suvalkietiškas praktiškumas leidžia išgyventi ir nedideliam pieno ūkiui.

Matlaukio (Vilkaviškio r.) ūkininkai Didžiuliai laiko 45 melžiamas karves, visas ūkyje atvestas telyčias. Tai – tikras šeimos ūkis, kuriame dirba tik patys, o darbymečiu į talką atskuba vaikai.

Anksčiau laikę kiaules, auginę cukrinius runkelius, apie 2000-uosius Edita ir Stasys, nusipirkę kelias juodmarges karves, nutarė kurti pieno ūkį. Bandai didėjant, įsigijo seną fermą, ją sutvarkė, įrengė melžimo aikštelę ir pradėjo rimčiau ūkininkauti.

Sunkiu pieno ūkiams laikotarpiu Didžiuliai ieško mažiausiai skausmingų būdų ūkiui išlikti. Kadangi negali taupyti karvių sąskaita, tai sprendimas vienas – stabdyti investicijas į ūkio modernizavimą, vadinasi, reikia taupyti savo sąskaita ir dirbti sunkesnėmis darbo sąlygomis. „Iš mūsų ūkio išgyventi šeimai galima, tačiau investuoti šiuo metu – ne“, – sako S. Didžiulis.

Turint tik 50 ha žemės, gyvulininkystė yra gera išeitis, aišku, jeigu už produkciją sąžiningai mokama. Tikėjimas, kad išauš šviesesnis ir šio sektoriaus rytas, vis dar palaiko darbščius Suvalkijos ūkininkus, nors Edita pripažįsta, kad rankos jai ne kartą nusviro. Tačiau tuomet į pagalbą su savo optimizmu atskuba Stasys ir pareiškia: „Dar nepasiduosiu.“ Juk tiek pastangų įdėta.

Karves melžia geriausia rajono melžėja

Stasys ir Edita savo gyvenimą pradėjo kurti nuo vieno šaukštelio. Griūvant kolūkiams buvo labai jauni, nieko negavo ir neįsivaizdavo, kas bus toliau, ko imtis. Ar žemė duos naudos? O kaip ją dirbsi? Tik vėliau daug kas aiškiau tapo. Edita iš tėvo gavo 2 ha žemės, dar išsinuomojo kiek ir vieni pirmųjų rajone pradėjo sėti cukrinius runkelius. Dirbo su arkliu, bet uždarbis tuo metu buvo neblogas. Tačiau buvo metų, kai du trečdalius derliaus sunaikino puvinys.

Žemės ūkyje retai gyvenimas būna ramus. Cukrinių runkelių Didžiuliai atsisakė, kai pradėjo strigti atsiskaitymai. Tuomet ir nutarė imtis pienininkystės, įsigijo kelias karves. Už parduotą cukrinių runkelių kvotą pirko melžimo aparatus, nes iki tol 12 karvių Edita dar melžė rankomis. Ūkis greitai padidėjo iki 25 karvių, kurios buvo laikomos tvarte prie namų. Gavę SAPARD paramą įsipareigojo didinti bandą, todėl po kurio laiko pirko seną fermą, kurioje nebuvo nei elektros, nei vandens. Jos įrengimas atsiėjo labai brangiai, bet ūkio veikla įsibėgėjo.

Vėliau ES parama Didžiuliai naudojosi dar kelis kartus – pagal priemonę „Standartų laikymasis“, įvykdė pieno nitratų direktyvos reikalavimus, pasinaudojo žemės ūkio valdų modernizavimo priemonės parama pagal supaprastintą tvarką. Tai labai padėjo plėtoti pieno ūkį. Tačiau dabartinėmis sąlygomis, įsitikinęs Stasys, jam labiau apsimoka pirkti techniką išperkamąja nuoma, o ne pagal paramą – reikalavimų mažiau, nereikia įsipareigoti nekeisti ūkio krypties, gali pirkti naudotą techniką.

Gyvuliai – jaukūs, prie šeimininkų besiglaustantys, vardais šaukiami – gerokai prie savęs „pririšo“ Editą ir Stasį. Ir kad abejonių būtų dar mažiau, karvės lyg tyčia veda daug moteriškos lyties veršelių, tad karvių pamaina ūkyje visada yra. Jie skeptiškai vertina pirktas karves – sako, jos ūkyje paprastai ilgai neužsibūna. „Jeigu kuri adaptuojasi per metus, tai lieka ilgam, iki gyvenimo pabaigos. Bet dažniau būna, kad pirktiniai gyvuliai sunkiai pritampa“, – pastebi Edita.

Karvės melžiamos 8 vietų melžimo aikštelėje. Melžia pati Edita – geresnę savo ūkio melžėją būtų sunku rasti, ji daugelį metų laimi geriausios rajono melžėjos titulą. Tačiau iš tiesų ji melžia pati viena todėl, kad tinkamos melžėjos rasti nepavyksta. Nors melžti karves melžimo aikštelėje tai ne tas pats, kaip 12 karvių melžti rankomis, vis dėlto tai sunkus, labai atsakingas, daug kruopštumo reikalaujantis darbas, be to, ir laisvadienių nuo melžimo nepasiimsi... Privalumas tik tas, kad Edita pati mato, kaip jaučiasi gyvuliai, juk kiekvieną rytą ir vakarą juos apžiūri, paglosto. „Gyvulys labai jaučia gerą žmogų“, – giria žmoną Stasys.

Būtų galimybių investuoti, Didžiuliai tikrai svarstytų apie melžimo robotą, tačiau Stasys užsimena, kad įrangos pardavėjams jaučiasi nelabai įdomus, nes jam užtektų vieno roboto. „Patį robotą yra siūlę, bet reikėtų ir tvartą rekonstruoti, pritaikyti automatizuotam melžimui. Kai paprašau, kad padarytų ir preliminarų tvarto projektą, išvažiuoja ir negrįžta. Turbūt dėl vieno roboto technikos pardavėjams neapsimoka vargti“, – svarsto Stasys.

Daug dėmesio skiria gyvulių genetikai

Pašarams Didžiuliai daugiausia augina žolynus, iš kurių gamina šienainį, šieną, svarbią raciono dalį sudaro kukurūzai (6 ha), jų žalią masę silosuoja į ritinius, sėja ir 8 ha javų: kviečių, kvietrugių, kartais miežių dėl sėjomainos. Nemažai nerimo buvo, kai kukurūzai gegužę apšalo, laimei, vėliau atsigavo. „Šiemet viskas vyksta mėnesiu anksčiau. Daugelį metų kukurūzus dorojome rugsėjo 26–28 dienomis, o šiemet rugpjūčio 28-ąją jie jau buvo ritiniuose“, – sako Stasys. Kukurūzus nuima, susmulkina ir susuka į ritinius vietinis šią paslaugą teikiantis kooperatyvas. Taip pat ir javams kulti kombainą samdo, nes keliems hektarams nukulti savo juk nepirksi.

Kad nereikėtų pirkti pieno baltymingumą didinančių priedų karvėms, Stasys sėja daugiau baltymų turinčias žoles. Anksčiau dominavo svidrės, dabar daugiau sėja liucernų, raudonųjų dobilų. Vidutinis primilžis iš karvės yra 7 300 kg geros kokybės pieno per metus, kas dieną ūkyje pagaminama tona pieno, žiemą šiek tiek mažiau. Šiemet banda buvo atjauninta, daug pirmaveršių, tad kitais metais pieno ūkyje turėtų padaugėti. „Produktyvumo rekordų nesivaikome, užtai karvės ilgiau tarnauja, mūsiškės ilgaamžės“, – sako ūkininkai. Jų bandos karvės vidutiniškai gyvena 7–9 laktacijas, yra ir vyresnių. Kadangi turi pakankamai pakaitinių telyčių, susirgusių karvių net negydo – iškart brokuoja. Bet tai pasitaiko retai.

Vilkaviškio rajone, nuo Kybartų iki Vištyčio per Matlaukį, slinkusi leukozė, kaip manoma, atėjusi iš Rusijos, visame rajone pasėjo baimę. Todėl Didžiuliai jau dvejus metus nebegano karvių, tačiau prie fermos yra mociono aikštelė.

Ūkininkai kontroliuoja karvių produktyvumą – tai jiems atrodo būtinas ir savaime suprantamas dalykas. Karves sėklina tik kokybiška holšteinų sperma, dalis juodmargių jau tapo holšteinėmis. Ūkininkai supranta, kad tik geros genetikos karvės bus produktyvios, sveikos ir garantuos ūkiui pajamų. „Pažiūriu į savo telyčias – ilgakojės, gražiais tešmenimis, akis džiaugiasi į jas žiūrint“, – didžiuojasi Stasys.

Fermoje dar galėtų tilpti antra tiek karvių, tačiau didinti bandos negali dėl žemės stokos. O šiemet, jeigu dėl sausros pritrūks pašarų, bandą net gali tekti mažinti, kelias karves jau pardavė. Bet ūkyje auga būrys gražių telyčių, tad kitais metais, jeigu viskas gerai, bandą papildyti būtų iš ko. Didžiuliai bandą atnaujina daugiausia savo ūkyje atvestomis telyčiomis, tik pernai tris pirko iš kraštiečio Albino Šneiderio.

Pieną ūkininkai priduoda vietiniam kooperatyvui „Melbras“. Su juo bendradarbiauja daug metų ir pretenzijų neturi – už pieną kooperatyvas moka rinkos kainą.

Rankų dar nenuleidžia

Didžiuliai yra aktyvūs ūkininkai: Edita – rajono Pieno gamintojų asociacijos tarybos narė, Stasys yra važiavęs su Asociacija piketuoti į Briuselį. „Jeigu tame katile verdame, tai ir turime patys kažką daryti, kad padėtis keistųsi. Lengviausia būtų tik verkti ir nieko nedaryti, bet kol kas dar kovojame“, – teigia Edita.

O Stasys sako, kad optimizmą palaiko jo karvės. „Neįsivaizduoju, kaip būtų, jeigu reikėtų jų atsisakyti. Nors būna labai pikta dėl esamos pieno sektoriaus padėties, perdirbėjų ir prekybininkų godumo, tačiau patys gyvuliai palaiko mūsų dvasią. Bet ar ilgai bus galima gyventi neinvestuojant? Ar galiu ramiai imti paskolą iš banko, jeigu nežinau, ar galėsiu ją grąžinti?“ – klausimų yra daugiau negu atsakymų.

Gal kooperacija būtų išeitis? Norint kooperuotis keliems ūkininkams, svarsto Stasys, reikėtų besąlygiškai vieniems kitais pasitikėti. „Taip, kooperatyvo galimybės būtų didesnės. Bet grūdų augintojams kooperuotis paprasčiau negu mums. Juk daug pieno kokybės niuansų – inhibitoriai, somatinės ląstelės, užšalimo temperatūra. Kiekvienas turėtų daryti šiuos tyrimus rytą vakarą, iš kiekvienos siuntos. Nes kas būtų, jeigu vienas sugadintų visų pieną? Visi žiūrėtų vienas į kitą, pasitikėjimo neliktų“, – apie kooperacijos naudą ir pavojus kalba S. Didžiulis.

Ne vienas Vilkaviškio krašto ūkininkas, pasak jo, buvo rimtai pasiruošęs atsisakyti pieno ūkio, bet koją pakišo netikėta aplinkybė – lenkai nebeperka brangiai lietuviškų karvių dėl to, kad dėl sausros ir jiems stinga pašarų, lenkai iš pasienio ūkininkų superka visus šiaudus. Bet iki sausros ūkininkai matė, kaip karvės kasdien iš čia būdavo vežamos furgonais.

Didžiuliai, jeigu tik gautų teisingą kainą už pieną, galėtų daugiau investuoti ir nė negalvotų atsisakyti pienininkystės. Juk tiek daug padaryta, savomis rankomis sukurta, karvės sveikos ir produktyvios. Bet labai vargina nesąžininga pieno kainų politika, nestabilumas, nuolatinė įtampa, taip pat ir sunkus fizinis darbas, juk viską daro patys, dirba be poilsio dienų, o pavaduoti gali tik vienas kitą. Melžėją ar ūkio darbininką samdytų, bet gi nėra norinčių dirbti, kiek kartų bandyta... Stasys ypač piktinasi tais, kurie pragėrė iš kolūkio gautus kelis ha žemės ir dabar gyvena iš pašalpų, o dirbti nė negalvoja.

Pieno ūkis išlaikė gausią šeimą

Pieno ūkis reikalauja neeilinių pastangų, pasišventimo, tačiau būtent karvės Editai ir Stasiui padėjo užauginti 5 vaikus: keturis jau išleido į gyvenimą, namie liko dvyliktokas Alanas. Jų vaikai taip pat matė daug sunkaus darbo, ypač, kai runkelius augino, kai juos apkaupti reikėdavo, todėl į pieno ūkį kol kas nė vienas nesižvalgo. O kaip bus ateityje, gyvenimas parodys. Dukra Eglė kepa šakočius – jau vos spėja užsakymus vykdyti. Du sūnūs šiuo metu gyvenimui bando užsidirbti užsienyje ir trečiasis galvoja išvažiuoti, kad namą šeimai baigtų statyti.

„Buvome jauni, stačia galva nėrėme į pieno ūkį ir darėme viską, kad tik šeimai geriau būtų. Dabar vaikai savarankiški, liko tik jaunėlį išleisti, todėl mums mažiau visko reikia, svarbu sveikatos turėti“, – kalba Edita. Kalba apie sveikatą pasisuko neatsitiktinai – Stasys prieš dvejus metus susirgo pandeminiu gripu, į Kauną buvo išvežtas su bilietu, pasak gydytojų, į vieną pusę. Viskas baigėsi laimingai, bet nuo tada Edita vis dažniau susimąsto apie gyvenimo vertybes, apie poreikių mažinimą. O Stasys, kaip visada, turi neatremiamų argumentų: „Niekada nesėdėsiu rankų susidėjęs. Ir dabar, kai viskas mechanizuota, dirbame mažiau, negu tada, kai pradėjome ūkininkauti.“

Ir jis vis dar tiki, kad teisybė bus, kad du stebuklingi žodžiai – „sąžininga kaina“ – taps norma. „Sąžininga kaina turi būti visiems – ir mums, ir perdirbėjams, ir prekybininkams. Ir šioje grandinėje tikrai ne prekybininkams didžioji dalis uždarbio priklauso“, – reziumuoja S. Didžiulis, visais galimais būdais bandantis išsaugoti su meile sukurtą pieno ūkį.