Lietuvos aruodu vadinamas Joniškio rajonas garsėja derlinga žeme. Tai dovana šiose žemėse ūkininkaujantiems žemdirbiams ir kartu įpareigojimas maksimaliai išnaudoti dirbamus plotus – dirvonuojančių laukų čia nematyti, o konkurencija dėl žemės didžiulė.

Joniškio rajone, prie pat sienos su Latvija, yra Drąsutaičių kaimas, jame veikia uždaroji akcinė bendrovė „Drąsutaičiai“, kuriai jau beveik tris dešimtmečius vadovauja Jonas Pidkova.

„Žemė čia derlinga ir jos kaina didelė, nuomos kaina taip pat aukšta. Turime labai stengtis dirbti, padaryti viską nuo... iki, nes dėl žemės jaučiame didžiulę konkurenciją“, – sako bendrovės direktorius. Minimali žemės nuomos kaina prasideda nuo 130 eurų/ha, žemės pirkimo kaina jau kelerius metus nekrenta žemiau kaip 8–8,5 tūkst. eurų/ha. „Ir jei nesugebėsi nupirkti, tikrai bus kas nuperka“, – patikina J. Pidkova. Jo pastebėjimu, pastaruoju metu žemę daugiausia parduoda tie, kurie ją paveldi iš senelių ar tėvų – jaunoji karta skaičiuoja kitaip, jie nejaučia nostalgijos žemei, vertina ją paprasčiau – kaip materialųjį turtą ir tiek.

Pagal specialybę Jonas yra veterinarijos gydytojas, mokslus baigęs Vitebske,mat tuo metu Kaune nebuvo neakivaizdinio veterinarijos studijų skyriaus. Jono mama – iš Dzūkijos, tėtis – iš Ukrainos, o jis pats nuo 1990 metų įleidęs šaknis čia, Drąsutaičiuose. Bendrovėje dirba ir jo brolis Artūras, gyvulininkystės padalinio vadovas, ir sūnus Tomas, vyr. inžinierius.

Derlius trečdaliu mažesnis

Nors geografiškai Lietuva atrodo labai maža, bet gamtos sąlygos skirtinguose rajonuose gali būti stebėtinai nevienodos – vienur lietus, kitur – sausra. „Mūsų krašte faktiškai nuo gegužės mėnesio nebuvo lietaus. Skaičiuojame, kad netekome 30–35 proc. derliaus. Technologiškai padarėme viską taip, kaip reikia, tad derliaus sumažėjimą lėmė būtent nepalankios oro sąlygos“, – sako Jonas ir priduria, kad tokios karštos ir išskirtinai sausos vasaros jis neprisimenąs. Tiesa, žiemų būdavo ir blogesnių – iššaldavo visi žiemkenčių pasėliai.

Pernai rudenį anksti pradėjo sėją, todėl suspėjo viską, kas buvo suplanuota, pasėti. „Gal šiek tiek mažiau lietaus gavome negu kiti šalies rajonai, o gal turėjo įtakos tai, kad daug lėšų ir laiko skiriame melioracijos sistemoms renovuoti – perteklinis vanduo greitai susigėrė. Aišku, melioracijos sistemų renovacija daug kainuoja, bet tą darbą daryti būtina“, – įsitikinęs bendrovės direktorius.

Bendrovės dirbamos žemės plotas siekia beveik 2 000 ha, o jei tiksliai, šiemet buvo deklaruota 1 964 ha. Žieminiai kviečiai užima 800 ha, žieminiai rapsai – 250 ha, pupos – apie 200 ha, dar 200 skiriama miežiams, 100 ha kukurūzams, likę plotai – pievos. Mat bendrovė plėtoja ne tik augalininkystę, bet ir pieno ūkį – laiko 623 galvijus, iš kurių 234 melžiamos karvės.

Šiemet bendrovė pasielgė netradiciškai – išankstiniais kontraktais pardavė didžiąją dalį derliaus. Ir kaip tyčia šiemet tai nepasiteisino... Vasario–balandžio mėnesiais pakilusi javų kaina atrodė visai patraukli, palyginti su pernai metais – tada ir buvo sudarytos sutartys. Nesukontraktuota palikta apie 35 proc. derliaus, bet tos dalies faktiškai ir negauta dėl itin sausos ir karštos vasaros. „Tai kas, kad matau, jog biržoje dabar kaina pakilusi – turime vykdyti kontraktus pagal tas kainas, kurios nurodytos sutartyse“, – sako vadovas.

Skaudžiausia šioje situacijoje, kad vasarinių javų tiek nė neprikulta, kiek pagal sutartis įsipareigota parduoti. „Atrodė, ne visai optimistines sutartis sudariau – pavyzdžiui, miežių skaičiavome vidutinį 3,5 t/ha derlių – tačiau tikriausiai vis tiek grūdų pritrūks. Reikės tartis, derėtis, kaip šiuo atveju spręsti susidariusią situaciją. Juk grūdų dar ir gyvulių pašarui palikti reikia“, – svarsto Jonas. Ir priduria, kad šiaip niekados nesudarydavo išankstinių sutarčių – visą laiką pardavimus palikdavo rudeniui, žiemai, o šiemet situacija kaip tyčia apsivertė. „Aišku, kai parduodi už gerą kainą, tai tuoj pamiršti, o kai kontraktas prastesnis, tai įsimena ilgam“, – liūdnai šypteli Jonas.

Kaip jau minėta, vasarinių javų derlius buvo prastas, apie 3 t/ha, o žieminių vidurkis sukosi apie 6 t/ha. Gerais metais žieminių kviečių vidurkis būna ir 8, ir net 9 t/ha. „Viską lemia technologijos. Jeigu nori didesnį derlių gauti, turi viską padaryti be priekaištų.

Paprastai kainos skirtumas tarp I ir II klasės kviečių yra labai mažas. Ir ekstrinių grūdų niekam nereikia, paklausiausi vidutiniai, II klasės geri kviečiai. Ir tai suprantama: šiais laikais visi moka perdirbti žaliavą ir gauti kokybiškus aukščiausios rūšies miltus“, – sako Jonas. Paprastai, parenkant technologijų intensyvumą, taikomasi prie konkrečių metų situacijos: jei matyti, kad vyrauja geri orai ir galima užauginti aukštesnės kokybės grūdus, tai pasėliui papildomai duodama mikroelementinių trąšų, taikoma stipresnė fungicidų apsauga. Visi agronominiai sprendimai patikėti ūkio agronomei Danguolei Lingevičienei.

Šiemet javapjūtės orai buvo dėkingi, o grūdų beveik nereikėjo džiovinti. Tad angliška 23 t/val. našumo dujomis kūrenama džiovykla bus reikalinga nebent kukurūzams džiovinti – didžiąją jų dalį silosuoja, bet šiemet apie 30 ha suplanuota nukulti grūdams. Kukurūzai dėl karščių jau pačioje rugsėjo pradžioje atrodė visai subrendę. Pupos irgi sunoko anksčiau negu įprastai, o kulti jas teko naktimis – mat dieną kaitri saulė taip išdžiovindavo ankštaras, kad šios atsidarydavo ir išbarstydavo pupas vos prisilietus kombainui.

Kadangi ūkis mišrus, laukai pagal rotaciją gauna mėšlo. Srutos išlaistomos, o kietas mėšlas du kartus per metus išvežamas į laukus ir dar metus palaikomas kaupuose, kad perdegtų. Žinoma, mėšlo užtenka ne visiems laukams, tad tenka naudoti ir mineralines trąšas. Agronomė paaiškina, kad kviečiai dažniausiai tręšia mi skystosiomis KAS trąšomis, o rapsai gauna salietros. „Labai svarbu tiksliai apskaičiuoti mikroelementinių trąšų poreikį. Žieminiams rapsams labai svarbu pakankamai mikroelementų duoti iš rudens. O kviečiams svarbesnis pavasarinis tręšimas mikroelementais“, – paaiškina D. Lingevičienė. Ji aktyviai dalyvauja visuose seminaruose, mokymuose, lauko dienose, nes yra įsitikinusi, kad žinias reikia nuolat atnaujinti. Pastaraisiais metais Danguolei labai įdomu išbandyti laukuose įvairius biologinius preparatus ir realiai įsitikinti jų nauda.

Kaip ir kiekviename dideliame ūkyje, taip ir „Drąsutaičiuose“ didelis dėmesys skiriamas moderniai technikai. Bendrovės mechanikas-inžinierius Saulius Urbonas tiksliai žino, kad technikos kieme iš viso 35 savaeigės mašinos. Derlius dorojamas net penkiais kombainais – keturiais galingais kombainais Claas Lexion 670 ir dar vienu šiek tiek mažesniu Claas Lexion 540. Kukurūzų silosui derlius imamas našiu savaeigiu New Holland smulkintuvu.

Traktorių yra įvairių gamintojų, bet vyrauja CASE. Pasak ūkio inžinierių, šiuolaikiniai traktoriai labai panašūs, tad, ko gero, svarbiausia rinktis pagal tai, kuri kompanija garantuoja geresnį aptarnavimą.

Bendrovės laukuose vis plačiau taikoma neariamoji žemdirbystė – skutikliai (turi ir Horsch, ir Väderstad) dabar labai pažangių konstrukcijų ir savo darbą atlieka puikiai. Žinoma, pats gyvenimas kartais priverčia arti, todėl plūgo dar neatsisako. Pavyzdžiui, iškratytą mėšlą paprastai užaria. Tiesa, šiemet mėšlą įterpė su skutikliais, nes žemė buvo labai sausa. Preciziškai atlikti augalų apsaugą padeda purkštuvai – prikabinamas Amazone ir savaeigis 30 m darbinio pločio sijomis Caruelle Master. Pastarąjį Danguolė Lingevičienė vadina visų agronomų svajone – 2006 m. įsigytas purkštuvas buvo pirmasis toks Joniškio rajone, jis vienas sugebėdavo apdoroti 1 500 ha pasėlių.

Modernizavo pieno ūkį

Pernai bendrovė baigė didžiulį projektą – pasistatė visiškai naują 400 vietų melžiamų karvių fermą. Pasak vadovo, nėra kur trauktis: atėjo toks laikas, kai reikia arba naikinti pieno ūkį, arba iš esmės rekonstruoti.

„Dirbti pieno ūkyje niekada nebuvo lengva ir galvoju, kad niekada nebus. Tiesiog visi gyvena viltimi, kad ateis geresni laikai. Bet kiek dirbu, tiek matau, kad situacija mažai keičiasi. Kita vertus, žemdirbiai raginami ieškoti papildomų verslų, naujų galimybių užsidirbti. O kuo daugiau žemės ūkyje užsiimti, jei ne pieno ūkiu? Galų gale ir darbuotojus reikia išlaikyti, išlyginti darbų sezoniškumą“, – aiškina Jonas.

Bendrovė, kasdien melžianti apie 4 tonas pieno, priklauso kooperatyvui „Pienas LT“. „Mūsų kooperatyve supirkimo kaina gal ir nėra pati geriausia, bet tikrai nėra žemesnė negu rinkos kaina. O svarbiausia – stabilumas, nebereikia lakstyti nuo vieno supirkėjo iki kito tikintis geresnių sąlygų. Būdavo – praeini visus ratu ir vėl grįžti prie pirmojo“, – sako Jonas.

Komplekso projekto sąmata siekė 1,7 mln. eurų, parama – 400 tūkst. eurų. Bendros investicijos siekė iki 3 mln. eurų, nes reikėjo atnaujinti techniką. Kompleksą statė Joniškio bendrovė „Grebėstas“. Statybos pradėtos 2016 m. ir užbaigtos per metus. Koncerno GEA technologinę įrangą pieno kompleksui tiekė ir sumontavo bendrovė „Biržų žemtiekimas“.

Visos melžiamos karvės dabar laikomos naujame komplekse, senoje fermoje liko veršingos ir ką tik apsiveršiavusios karvės bei veršeliai. Pieno bloke įrengta moderni 28 vietų tandemo tipo (vadinamoji „šonas prie šono“) melžimo aikštelė su našiais IQ melžimo aparatais. Pasak gyvulininkystės padalinio vadovo Artūro Pidkovo, pradėjus melžti nauja įranga, pastebimai pagerėjo pieno kokybė.

Pasirūpinta ir darbuotojų darbo sąlygomis. Melžimo aikštelėje, kur stovi melžėjos, pagal darbuotojų ūgį pakoreguotas grindų aukštis – paprastai duobė būna metro gylio, o čia įrengta 90 cm gylio, kad melžėjos dirbtų patogiai ir joms nepakirstų rankų. Be to, darbuotojų zonoje sumontuotos šildomos grindys.

Komplekse panaudojama visa pieno ūkyje sugeneruojama šiluma, t. y. visa aušinant pieną išsiskyrusi šilumos energija panaudojama šildyti vandeniui ir patalpoms. Karves stebi CowsCout rujų stebėjimo ir sveikatos prevencijos įranga. Kiekviena karvė turi daviklį, kuriame fiksuojamas gyvulio elgesys, tarkime, ėdimo laikas – stebima, kiek laiko karvė praleidžia prie šėrimo tako, palyginti su visa banda ir su vakarykščio jos ėdimo laiku. Jei užfiksuojami pokyčiai, gaunamas signalas, kad gyvuliui kažkas negerai. Ši sistema pagerina ir gyvulių apsėklinimo koeficientą, nes automatiškai fiksuojama ruja. Gyvulių susirgimams stebėti nebereikia popierinių žurnalų, procesas valdomas kompiuterine bandos valdymo programa DairyPlan C21.

Ypatingas dėmesys skirtas karvių guoliavietėms. Joms įrengti panaudoti ergonomiški olandiški lankai, priekyje neturintys jokių vamzdžių, kliūčių. Karvė guli ne ant čiužinių, bet ant gilaus kraiko, šiaudų lovoje. Taip laikomos karvės būna švaresnės, mažiau serga sąnarių ligomis. Tai gera bakterijų prevencija: kai karvė iš šiaudų lovos pakyla mažiau aplipusi mėšlu, lengviau ją paruošti melžimui. Pusė šėrimo tako yra išklota guma, todėl karvės stovi ne ant betono.

Erdviame, aukštame (net 22 m) tvarte net ir praėjusią karštą vasarą nesijautė kaitros – puikiai veikė ventiliatoriai. Visiškai nejuntamas fermoms būdingas kvapas, o pieno blokas nustebina preciziška švara ir gaiva. „Svarbu neužleisti, kasdien plauti – tada bus švaru“, – paprastai paaiškina gyvulininkystės padalinio vadovas.

Gyvulių bandoje vyrauja Lietuvos žalosios. Vidutinis metinis primilžis iš karvės yra apie 7 000 kg pieno. Telyčaitės paliekamos bandai atnaujinti (karvės vidutiniškai išlaikomos 4 laktacijas), o buliukai penimi mėsai. 16–18 mėnesių sulaukę buliukai paprastai sveria apie 500 kg, jie realizuojami po 1,5 euro/kg gyvo svorio – ne aukso kasyklos, bet vis šiokios tokios apyvartinės lėšos.

Nuo kviečio grūdo, nuo pieno lašo...

Bendrovėje dirba 40 darbuotojų, yra daug jaunų žmonių – tai vadovą ypač džiugina. „Dabar visi kalba, kad reikia ūkius smulkinti. Bet mes toks stambus ūkis (nors kaip įmonė, sakyčiau, esame vidutinio dydžio) buvome nuo pat pradžios, kai dar niekam nebuvo įdomu žemę dirbti. O kai jau prasidėjo išmokos ir daug kas pamatė, kad galima gauti naudos, pasikeitė ir požiūris – žemės ūkis tapo labai patraukli sritis, tada pasigirdo kalbų, kad gal neteisingai žemė padalyta, gal kai kurie ūkiai per stambūs. Tokiais pasakymais žemdirbiai tik skaldomi, o vienybės mums labai reikia“, – pastebi bendrovės vadovas.

Bendrovė „Drąsutaičiai“ priklauso Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijai, daug metų Jonas buvo šios asociacijos prezidiumo narys. Jis įsitikinęs, kad bet kokia veikla užsiimantiems žmonėms reikia, kad kažkas vienytų, atstovautų, kad neliktum nustumtas į paribius. Iš narystės tokiose organizacijose nereikia laukti greitos materialinės, apčiuopiamos naudos – dažnai ta nauda ateina visai iš kitur, ne tiesiogiai.

„Nuo kviečio grūdo, nuo pieno lašo prasideda visas šalies ūkis. Visos veiklos šakos – nuo grūdų supirkimo ir perdirbimo, trąšų pardavimo iki lengvosios bei sunkiosios pramonės – turi darbo, jei žemės ūkis klesti. Todėl skaudu girdėti šnekas, kad žemdirbiai tokie anokie, tamsūs kaimiečiai“, – didesnės pagarbos žemės ūkio sektoriuje triūsiantiems žmonėms viliasi sulaukti J. Pidkova.

Kai vadovas pavargsta nuo darbų, pareigų ir skaičių, jo laukia mylimi žirgai Kroatija, Eurovizija ir Karpis. „Didžiausias poilsis – su žirgu. Prajoju kartais ir 20, ir 30 kilometrų, neskubėdamas apžiūriu visus laukus, kurių toliausi yra už 24 km. Ir pajuntu, kaip galvoje šviesėja, giedrėja, mintys susidėlioja taip, kaip reikia“, – tik žirgų mylėtojams žinomas tiesas atskleidžia Jonas Pidkova.