Santūrumu išsiskiriantis Gintaris Petrėnas mažai kalba, bet daug daro. Jo įkurtas kooperatyvas „Sartų lankų jautiena“ ir to paties pavadinimo prekės ženklas jau gerai žinomas Lietuvoje, vos per kelerius metus įdiegta visa trumpoji maisto grandinė.

Iš tarmės atrodo, kad Gintaris – tikras aukštaitis. Bet jis gimė ir augo Kaune, baigė Veterinarijos akademiją ir, 1986-aisiais pagal paskyrimą atvykęs dirbti į Samanius (Zarasų r.) Latvijos pasienyje, čia giliai įleido šaknis. Dirbo tarybiniame ūkyje vyriausiuoju veterinarijos gydytoju, vedė vietinę Liną, griuvus kolūkiams, pradėjo dirbti privačiu veterinarijos gydytoju. Apylinkėse vyraujant tik smulkiems ūkiams, vėliau ir jiems pradėjus trauktis, netrukus Gintaris pats ėmėsi ūkinės veiklos.

Nemažai metų Petrėnai laikė melžiamas karves, turėjo 25 piendavių bandą, priklausė kooperatyvui. Nesibaigiant nuolatinėms pieno sektoriaus problemoms, Gintaris pamažu pradėjo keisti ūkio kryptį – pasuko į mėsinę gyvulininkystę. Bet pienines laikė iki tol, kol susiformavo tokia mėsinių galvijų banda, kuri jau galėjo duoti ekonominę naudą. Tai įvyko tik prieš 5 metus ir būtent tą laiką augintojas vadina mėsinių galvijų ūkio pradžia.

Dabar G. Petrėno šeimos ūkis – apie 160 mėsinių galvijų banda, kurią sudaro grynaveisliai angusai, jų mišrūnai ir keliolika Tyrolio pilkųjų bei jų ir angusų mišrūnų. Laipteliu aukštyn jis palypėjo įkurdamas galvijų augintojų kooperatyvą „Sartų lankų jautiena“, kurio paskutinysis plėtros etapas buvo kavinės atidarymas Zarasuose. Taigi, dabar kooperatyvui priklausantys ūkininkai patys augina, išpjausto mėsą, be tarpininkų parduoda, o savo mėsos patiekalus kavinėje patiekia tiesiai vartotojams. Tokios maisto grandinės, Gintario žiniomis, daugiau nėra ir kitose Baltijos šalyse.

Tai istorija, kaip, pasitelkus įžvalgą, išmintį, ryžtą ir drąsą, nedidelį ūkį galima paversti sėkmingai dirbančiu ir darbo vietas kuriančiu kooperatyvu.

Galvijai auginami ant žalienų

Pradėjęs auginti mėsinius galvijus, kaip pats sako, nuo nulio, Gintaris pirmiausia įsigijo mišrūnų – iškart nusipirkti grynaveislę bandą labai brangu. Išbandė įvairias veisles – hailendų, limuzinų, šarolė, švicų, herefordų, simentalių ir kitų. Bandė, žiūrėjo, kurie galvijai geriausiai auga jo žemėse. Užtruko maždaug penkerius metus, kol išsirinko angusų veislę, o galutinai apsisprendė nuvykęs į kelis Čekijos ūkius, kur ūkininkaujama panašiomis sąlygomis. Angusai – ekstensyvi, nereikli pašarams, ištverminga veislė, ganytis nenašiose Zarasų krašto žemėse šiems galvijams – kaip tik.

Ūkyje likusios mišrūnės karvės kergiamos su angusų buliumi ir jų kelių kartų palikuonys jau turi daug grynaveislių kraujo. Ūkyje suformuota ir veislinė banda, kuri jau didesnė negu mišrūnų ir dar didinama – visos grynaveislės telyčios paliekamos ūkyje. Galvijams ūkyje sudarytos puikios sąlygos, ganyklose yra daugybė apaugusių vietų, kur jie gali pasislėpti karštą vasaros dieną, o labiau susispietę lengviau apsisaugo nuo šią vasarą ypač puolančių kraujasiurbių.

Prieš kelerius metus G. Petrėnas įsigijo Tyrolio pilkųjų. Jie ganosi kalvotoje vietovėje, kur gali jaustis beveik kaip gimtojoje Šveicarijoje. Šios veislės galvijų augintojas įsigijo turėdamas ambicingų planų – juos veisti persodinant geriausių angusų bulių embrionus. Tokie planai niekur nedingo, tik dėl laiko stokos vis atidedami. „Bet tikrai tai padarysiu“, – patvirtina ketinimus. Dabar bandoje yra 10 grynakraujų Tyrolio pilkųjų žindenių, o jų prieauglis – angusų buliaus vaikai. Bet su angusu kryžminta Tyrolio pilkųjų telyčia, sako Gintaris, gana maža, smulki, gali būti, kad šias veisles kryžminti tarpusavyje netinka, heterozės efektas nepasireiškė. Mišrūnams buliams reikėjo beveik 2 metų, kad pasiektų 500 kg svorį. „Gali būti, kad Tyrolio pilkiesiems reikia papildomai duoti koncentruotųjų pašarų, nes jiems per skurdūs vietovės žolynai. Tačiau šiaip veislė gera, karvės labai pieningos, kasmet visos be problemų veršiuojasi. Tai stiprūs, ištvermingi gyvuliai“, – Gintaris nežada jų atsisakyti.

Maždaug pusę visų gyvulių sudaro karvės žindenės. Buliukai kastruojami ir auginami mėsai. Kadangi auga ganyklose su motinų pienu, kastruotų buliukų augimo intensyvumas, pasak ūkininko, beveik nesiskiria nuo nekastruotų. O kastruoja dėl mėsos kokybės – kastratai anksčiau pradeda kaupti riebalus, jų mėsa minkštesnė. Nors ūkininkauja ekologiškai, ūkio G. Petrėnas nesertifikavo – nemato reikalo, nes biurokratizmo daug, o naudos, sako, mažai.

Veterinarijos gydytojo pagalbos Gintariui nereikia – pats turi galiojančią licenciją. Jis mėgsta stebėti galvijus ir įvairioms veislėms būdingus skirtumus. Jeigu per karštį ir nuo vabzdžių angusai spiečiasi į krūvą ir ieško pavėsio, tai Tyrolio pilkieji taip niekada nesielgia, jų krūvoje niekada nepamatysi. Tyrolio pilkųjų bandoje labai stipri hierarchija.

Augintojas yra pastebėjęs, kad kraujasiurbiai daug labiau puola juodus angusus, negu rudus ir šviesius Tyrolio pilkuosius. Todėl jis dabar žindenes kergia su žalu buliumi. „Čia daug ežerų, balų, krūmų, todėl ir vabzdžių daugiau negu kitur. Nuo senų laikų šiame krašte daugiausia laikė žalas karves – žmonės, matyt, jau buvo pastebėję, kad jas mažiau puola“, – kalba G. Petrėnas.

Ganykloms ir pašarams ūkyje skirta apie 200 ha, didžioji dalis žemės nuosava. Daugelyje ūkio ganyklų veši natūrali žolė. Kad mėsa būtų truputį riebesnė, dalį ganyklų Gintaris šiemet pabandė atsėti daugiau baltymų turinčiomis žolėmis. Tai būtų galima pasiekti ir duodant koncentruotųjų pašarų, tačiau ūkininkas griežtai laikosi natūralaus šėrimo ir auginimo ant žalienų principų.

Zarasų krašte daug išlikusių natūralių pievų, pasižyminčių didele bioįvairove. Šios pievos, nors ir nėra derlingos, tačiau įvairiažolėse gausu biologiškai aktyvių medžiagų, kurios galimai turi teigiamos įtakos G. Petrėno ūkyje auginamų gyvulių sveikatingumui ir produkcijos kokybei. Siekdami išsiaiškinti, kokią įtaką natūralūs ir sėtiniai žolynai daro mėsinių galvijų mėsos kokybei ir sveikatingumui, LAMMC Žemdirbystės instituto Žolių selekcijos skyriaus mokslininkai ūkyje atlieka eksperimentą. Tipinguose sėtiniuose ir natūraliuose ūkio žolynuose atrinkus bandymų laukelius, vertinama augalų rūšinė sudėtis, atliekami žolynų kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai. Tyrimai ūkyje vyks trejus metus, tiek pat laiko po ganiavos sezono bus tiriama ir mėsinių galvijų mėsa.

Sukūrė jau 8 darbo vietas

Gintaris tiki kooperacijos idėja, todėl, pradėjus auginti mėsinius galvijus, mintis apie kooperatyvą atsirado labai greitai, nors kooperacija šiame sektoriuje dar labai retas reiškinys. Pabandęs skersti pirmuosius savo užaugintus galvijus ir pats prekiauti jų mėsa, ūkininkas suprato, kad tam reikia daug laiko, be to, norint išlaikyti pirkėjus, mėsą reikia tiekti stabiliai. „Taigi, reikėjo turėti daugiau galvijų. Išeitys buvo dvi – statyti fermą, auginti intensyviai, šerti koncentruotaisiais pašarais, bet tuomet, mano įsitikinimu, jau ne galviją užauginsi. Antroji išeitis – susikooperuoti keliems ūkininkams. Šis būdas atrodė patrauklesnis, tad pabandžiau pakalbinti vieną kitą ūkininką“, – prisimena G. Petrėnas kūrimosi pradžią. Iškart įžvelgęs maisto grandinės efektyvumą, žingsnis po žingsnio su kolegomis pradėjo ją diegti.

Kooperatyvo modelis pasiteisina, narių skaičius nuo 5 padidėjo iki 9. Kai kurie jų į mėsinę gyvulininkystę perėjo iš avininkystės, pieno ūkių, bet visi, pasak Gintario, individualiai stiprūs ūkininkai ir asmenybės, kurie anksčiau net nebūtų patikėję, kad ryšis kooperuotis. Tačiau būtent tai ir tapo jų stiprybe – visi kartu tariasi ir priima sprendimus. Jie nesusiję giminystės ryšiais – keli vienos šeimos narių ūkiai kooperatyve yra kaip vienas. Dėl esminių dalykų, sako Gintaris, visi sutaria gana lengvai, daugiau ginčijasi dėl detalių.

Plečiasi pamažu. „Žengęs vieną žingsnį, pamatai, koks turi būti antras. Taip ir einame į priekį – žingsnis po žingsnio. Bet žingsniai jau didesni“, – sako kooperatyvo vadovas ir atskleidžia, koks turėtų būti kitas jų plėtros etapas – nebepirkti jokių paslaugų iš šalies, viską daryti patiems. Kooperatyvo nariai skerdyklos paslaugas perka individualiai, o kooperatyvui, kuris turi mėsos išpjaustymo cechą, parduoda skerdenas. Per savaitę skerdžiami du galvijai. Gamybos apimtys didėja – iš pradžių buvo skerdžiamas tik vienas per dvi savaites.

Kooperatyvas taip pat perka mėsos gaminių gamybos paslaugas, nes parduodama ne tik šviežia jautiena, bet ir dešros bei dešrelės. „Mus sieja mėsos išpjaustymo cechas ir realizacija. Kai įsigysime skerdyklą ir mėsos gamybos cechą, visa grandinė bus uždaryta“, – tokią netolimos ateities viziją mato G. Petrėnas.

Jie užsako pagaminti dešras, dešreles iš grynos mėsos, be jokių E ir kitokių priedų ar mėsos pakaitalų. Bet norėtų tai daryti patys, nes sukurti produktą, jo receptūrą užtrunka labai ilgai ir skauda širdį, kai yra priversti išduoti tai kitiems. Prieš pradedant mėsos produktų gamybą buvo sakančių, kad jeigu į mėsą nešvirkš skysčių svoriui padidinti, neišgyvens. Gintariui griežtai atsisakius apgaudinėti būsimus klientus, „gudruoliai“ tik pirštą prie smilkinio pasukiojo. Tačiau sąžiningas darbas visiškai pasiteisino – „Sartų lankų jautienos“ prekės ženklas rodo kokybę, šio ženklo mėsa ir jos produktai jau turi savo pirkėjus.

Gegužės pabaigoje atidaryta kavinė Zarasuose, kurioje gaminami patiekalai iš jautienos, buvo dar vienas drąsus žingsnis – Gintaris jau seniau buvo numatęs, kad reikės savos maitinimo įstaigos. Kiek galėjo, ją savo jėgomis įrengė patys kooperatyvo nariai. Lankytojų srautas, pirmo mėnesio apyvarta maloniai nustebino. „Nesitikėjome tokio sėkmingo starto. Bet negali būti tikras, kad taip bus visą laiką. Galbūt iš pradžių žmones skatina smalsumas, juk Zarasuose nauja kavinė – tai įvykis“, – Gintaris neskuba džiaugtis sėkme, kol ji netapo ilgalaike.

Kooperatyvo pelnas kol kas labiau simbolinis, apie investicijų atsipirkimą dar nėra kalbos, bet tai – laiko klausimas. Kooperatyvas kuria pridėtinę vertę ir, kas ypač svarbu, darbo vietas. „Jeigu kiekvienas asmeniškai parduotume galvijus mėsos perdirbimo įmonei, gautume ir mažesnę kainą, ir nesukurtume nė vienos papildomos darbo vietos – mūsų galvijų kiekis tokioje įmonėje yra lašas jūroje. O mes, 9 kooperatyvo nariai, jau sukūrėme 8 darbo vietas – du žmonės dirba išpjaustymo ceche, šeši – kavinėje. Ir tai ne pabaiga, jeigu pradėsime mėsos gamybą, reikės dar panašiai tiek įdarbinti“, – teigia kooperatyvo vadovas.

Kooperatyvas pavadintas „Sartų lankų jautiena“ neatsitiktinai – jo nariai ūkininkauja pradedant Dusetomis prie Sartų ežero, toliau ūkiai driekiasi per Samanius, Ragauką, Smėlynę prie Latvijos sienos, Lapeliškius ir baigiasi Murliškių kaime. Visų kooperatyvo narių galvijai auginami ant žalienų, koncentruotųjų pašarų jie gauna tik tiek, kad būtų jaukūs ir nebijotų žmogaus. Visi sutarė per tam tikrą laiką pereiti vien prie angusų veislės, kuri geriausiai tinkama tiesioginiam pardavimui.

Kiekvienas kooperatyvo narys, esant reikalui, galvijus gali parduoti ir ne kooperatyvui. Tai buvo labiau aktualu veiklos pradžioje, kai skerdimo apimtys buvo mažesnės. Pats G. Petrėnas, dalyvavęs projekte „Baltijos lankų jautiena“ su šveicarais, pastaruosius dvejus metus šveicarams galvijų nebeparduoda, nes reikia kontroliuoti srautą ir užtikrinti jautienos tiekimą, kad kooperatyvo gamybos procesas nenutrūktų.

ES paramą kooperatyvui gauti sunku

Ūkininkavimas, kooperatyvo kūrimosi ir plėtros etapai yra įdomūs, skatinantys galvoti, tačiau Gintariui labai apmaudu, kad nuolat reikia sukti galvą ir dėl biurokratizmo, rašyti įvairius raštus, bandant užbėgti už akių kai kuriems nepamatuotiems valdininkų sprendimams ir projektams.

Pavyzdžiui, yra parengtas aplinkos ministro įsakymo projektas, kad, gyvulius laikant aptvaruose lauko sąlygomis, aptvaro dalys, skirtos gyvulių maitinimui, ir pavėsinės, skirtos gyvulių poilsiui ir priedangai nuo kritulių, įrengiamos su nelaidžiu paviršiumi, kad į gruntą neprasisunktų srutos ir kritulių vanduo, nuolat būtų pašalinamas mėšlas, nutekančios srutos ir į šias aptvaro dalis patenkantis kritulių vanduo. Surinktas mėšlas ir srutos tvarkomi vadovaujantis šiuo reikalavimų aprašu ir bendraisiais aplinkosaugos reikalavimais. Gintario įsitikinimu, tai būtų grynas pinigų išmetimas į balą, nes galvijai nuolat juda, ieško vis kitos vietos ir net neis į betonuotą aikštelę. „Gal ir laukiniams žvėrims, elniams, briedžiams išbetonuokime aikšteles, kur jie eitų atlikti savo reikalų? Nesuprantu tokios iniciatyvos motyvų, kam tai reikalinga?“ – stebisi G. Petrėnas kai kurių valdininkų sumanymais.

Žemės ūkio ministerija skatina kurti trumpąsias maisto grandines, tačiau „Sartų lankų jautienai“ gauti paramos nepavyko, jie nesurinko reikiamo balų skaičiaus. Gintario nuomone, vienam ūkininkui, ne kooperuotam, gauti paramą paprasčiau. Kooperatyvas norėjo nusipirkti senos valgyklos patalpas Samaniuose, bet paramos mėsos perdirbimo įrangai negalėjo gauti, nes įrašytas reikalavimas, kad patalpos turi būti „vieno ūkininko valdoje“. „Kodėl vienas iš 9 kooperatyvo narių turi turėti savo valdoje mėsos gamybos cechą, vienas prisiimti atsakomybę? Darau prielaidą, kad taip parašyta norint pranašumo šeimos kooperatyvui. Nes tikras kooperatyvas pagal reikalavimus surinks tik minimalų balą. Atrodo, lyg ir skatina kurti trumpąsias maisto grandines, bet įdeda vieną nelogišką reikalavimą – ir parama nepasinaudosi“, – stebisi G. Petrėnas.

Sausį parašė projektą pagal Vietos plėtros strategijos priemonės „Žemės ūkio produkcijos perdirbimas, paslaugų ir vietos produktų kūrimas“ veiklos sritį „Paslaugų ir vietos produktų kūrimas“, automobiliui su šaldymo įranga pirkti – birželio pabaigoje dar neturėjo atsakymo.

Taigi, kooperatyvas kol kas jokia ES parama nesinaudojo, viską darė narių lėšomis. Pats G. Petrėnas su ES parama pirko veislinius gyvulius, žemės ūkio techniką.

Vaikai – pirmieji pagalbininkai

Gintaris ir jo žmona Lina, žemės ūkio specialistė, pasirūpino ūkio ateitimi – šeimoje yra 5 vaikai. Vyriausieji sūnūs, 28- erių Aurimas ir 24-erių Arnoldas, dar studijuoja, bet ir ūkyje yra pirmi darbininkai. „Jie viską moka, šienauja, ruošia pašarus. Darbuotojų samdyti nereikia“, – sūnų pagalba G. Petrėnui leidžia daugiau rūpintis kooperatyvo reikalais ir skirti dėmesio visuomeninei veiklai, kurios netrūksta.

Dukra Gintarė mokosi Kaune, o prasidėjus atostogoms yra pagalbininkė ūkyje. Du šeimos pagrandukai Lauryna ir Edgaras neatskiriami lyg dvynukai, kol kas dar menki talkininkai ūkyje, bet ateis ir jų laikas.

„Vaikai supranta, kad niekas iš niekur šiaip sau neatsiranda. Reikia dirbti“, – sako Gintaris, tapęs puikiu pavyzdžiu ir savo vaikams, ir aplinkiniams.