23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/08
Jei trąšų pardavėjas klaidingai pataria
  • Dr. Vytautas ŠENAVIČIUS Advokatų profesinės bendrijos TVINS advokatas ir partneris
  • Mano ūkis

Trąšų rinka Lietuvoje konkurencinga. Pardavėjai įvairiais būdais stengiasi patraukti žemdirbius savo pusėn: siūlo nuolaidų, atideda mokėjimą iki derliaus pardavimo, teikia konsultacijas (vadinamuosius agronomo patarimus), kaip gauti geriausią derlių naudojant konkrečias trąšas. Teismų praktika rodo, kad ne visada konsultuojama sąžiningai.

Trąšų pardavėjų vadybininkai-konsultantai kartais neturi agronomo išsilavinimo ir siekia visų pirma parduoti kuo daugiau trąšų, o ne surasti geriausią sprendimą agroverslui. Netinkami patarimai ir kompetencijos stoka, skatinantys žemės pertręšimą, agroverslui neša šimtus tūkstančių eurų nuostolių. Kokių teisinių priemonių reikėtų imtis siekiant apsisaugoti nuo tokių atvejų ir kaip galima ginti savo pažeistus interesus?

Žemdirbys dažnai jaučiasi nesąžiningai suklaidintas stambaus pardavėjo, o save laiko silpnesniąja sutarties šalimi. Laikydamasis tokios nuomonės, jis (fizinis ar juridinis asmuo) mano, kad, norint apginti savo pažeistas teises, teisme užteks paaiškinti, jog buvo suklaidintas, darė taip, kaip vadybininkas-agronomas patarė. Tačiau tokius argumentus teismai atmeta. Jie vertina, kad žemdirbiai (fiziniai ar juridiniai asmenys) yra savo srities profesionalai. Profesionalus žemdirbys turi būti atsargus ir rūpestingai pasirinkti pasėliams trąšas ir jų tręšimo būdus. Todėl teiginiai, kad ūkininkas pasitikėjo trąšų pardavėjo agronomo rekomendacijomis ir dėl to patyrė nuostolių, laikytini nepakankamais, kad įtikintų teismą jo teisumu ir teismas spręstų dėl pareigos atlyginti žemdirbiui nuostolius.

Siekdamas sau palankaus sprendimo, žemdirbys turėtų būti aktyvi ginčo šalis, rinkti įrodymus, kurie leistų įtikinti teismą, jog trąšų pardavėjas pažeidė sutarties sąlygas, be to, iš anksto (prieš sutarties pasirašymą) aptarti, kokią teisinę galią ir kartu atsakomybę prisiima trąšų pardavėjas už savo parduodamas trąšas.

Sutarties turinys

Prieš pasirašydamas pirkimo–pardavimo sutartį, žemdirbys joje raštu privalo aptarti su pardavėju, kokią teisinę galią ir kartu kokią atsakomybę prisiima trąšų pardavėjas už savo parduodamas trąšas ir patarimus, kaip jas naudoti. Deja, dažnai pagrindinis argumentas, kurį patyręs nuostolių žemdirbys pajėgia išsakyti teismuose, yra teiginys „mes taip tarėmės“. Mat trąšų bendrovei atstovaujantis vadybininkas-agronomas žadėjo puikius derliaus rezultatus, patikino, kad parinko tinkamiausias trąšas, taigi derlius būsiąs garantuotas. Tačiau pirkimo–pardavimo sutartyje tokie pardavėjo pažadai dažnai neatsispindi, nes žemdirbys pasirašo paprasčiausią trąšų pirkimo–pardavimo sutartį su atidėtu mokėjimu, kurioje net neužsimenama apie agronomo paslaugą, atsakomybę už netinkamus patarimus. Praktikoje pasitaiko net ir tokių atvejų, kai žemdirbiai trąšų pirkimo sutarčių net neskaito, o apie problemas teisme prabyla tik tada, kai patiria realių nuostolių.

Antai vienoje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje ūkininkas teigė, kad trąšų pardavėjas turėjo pareigą jį konsultuoti dėl trąšų. Tokias aplinkybes grindė ir liudytojų parodymais, taip pat viešai prieinama informacija (informacija internete). Tačiau teismas vertino, kad ūkininko teiginys, jog pardavėjas buvo įsipareigojęs jį konsultuoti ir faktiškai tokią paslaugą teikė, sutartyje nebuvo įrašytas ir aptartas. Taigi teismas darė išvadą, kad ūkininkas neįrodė, jog pardavėjas pagal sutartį privalėjo jį konsultuoti, taip pat neįrodė, kad nurodymai ūkininkui, kaip tręšti, buvo privalomi, ir pardavėjo nurodymai buvo klaidingi. Nenustatytas ir priežastinis ryšys tarp trąšų pardavėjo darbuotojų netinkamo konsultavimo ir patirtos žalos. Savo sprendimą teismas argumentavo tuo, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami sutartyje raštu konstatuoti šalių ketinimai, o ne remiamasi tik pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad sutartis nenumatė trąšų pardavėjo pareigos teikti konsultacijas dėl pasėlių tręšimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pakankamo pagrindo pardavėjo civilinei atsakomybei nustatyti.

Antra, kadangi ūkininkas teigė, kad gavo konkrečias konsultacijas iš pardavėjo vadybininko, teismas pasisakė ir dėl šios aplinkybės. Teismo nuomone, trąšų pardavėjo įmonėje vadybininku-konsultantu dirbęs asmuo teikė tik bendro pobūdžio konsultacijas, kurios apsiribojo informacijos, esančios prekių etiketėse, pateikimu pirkėjams, ir negalėjo mokyti patyrusių žemdirbių, kaip jiems ūkininkauti. Tad teikta informacija atitiko bendro pobūdžio iš šalių bendradarbiavimo principo kildinamą pareigą, tačiau nesukūrė paslaugų teikimo teisinių santykių.

Ką galima patarti žemdirbiams? Pirma, siekiant išvengti tokių situacijų, prieš pasirašydamas trąšų pardavimo– konsultavimo sutartį žemdirbys turėtų išsamiai su ja susipažinti. Su trąšų pardavėju sudaromoje sutartyje turėtų būti aptarta, kokios konsultacijos bus gaunamos iš trąšų pardavėjo, numatyta, kad trąšos perkamos ir naudojamos išimtinai laikantis trąšų pardavėjo rekomendacijų (dėl kiekio, tręšimo laiko, trąšų rūšies ir kt.). Be to, pardavėjo agronomo-konsultanto pateiktas rekomendacijas vertėtų gauti elektroniniu paštu ar tekstine žinute. Tokie įrodymai padėtų ginti savo pažeistas teises teisme, nes, nesant rašytinio susitarimo, žemdirbiui sunku įrodyti, kad susitarta kitaip, nei nurodyta sutartyje.

Žalos dydžio ir priežasties nustatymas

Dar vienas dalykas, į kurį žemdirbys privalo atkreipti dėmesį – patirto žalos dydžio ir žalos priežasties nustatymas. Pasitaiko atvejų, kai žemdirbys neskuba reikšti pretenzijų – bando išspręsti situaciją per susitikimus, žodžiu, viliasi, kad ji pasikeis ar bus išspręsta pardavėjo gera valia. Viena vertus, nerekomenduojama iš karto kreiptis į teismą, šalys turėtų bendradarbiauti ir yra tikslinga siekti ginčą išspręsti nesikreipiant į teismą. Kita vertus, ilgai trunkančios derybos gali lemti, kad kompromiso besitikintis žemdirbys, praėjus keliems mėnesiams, neturės galimybės surinkti reikiamus įrodymus. O nepareiškus pretenzijų raštu, gali būti sunku įrodyti, kad apskritai tokios pretenzijos buvo reiškiamos. Tad neapdairios derybos gali atsisukti prieš žemdirbį.

Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje ieškovė (trąšas pardavusi bendrovė) kreipėsi į teismą, reikalaudama priteisti įsiskolinimą pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Nurodė, jog tarp ieškovės (trąšų pardavėjos) ir atsakovo (žemdirbio) buvo sudaryta pirkimo– pardavimo sutartis. Pagal šią sutartį buvo parduodamos trąšos, javų apsaugos priemonės, sėkla, grūdai ir kitos prekės. Ieškovė pardavė atsakovui prekes ir išrašė PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodė apmokėjimo terminus. Atsakovas pateikė teismui priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš trąšų pardavėjos nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą. Nurodė, kad šalys susitarė, jog pirkėjas už prekes atsiskaitys derliumi už ne mažesnę nei kredituojamą pinigų sumą, kuri buvo suteikta prekėms įsigyti. Žemdirbio teigimu, dėl prastai užderėjusio derliaus kalta yra ieškovė, nes pardavė nekokybišką produkciją – sėklą (be sertifikatų), trąšas (be sertifikatų), akivaizdžiai per didele kaina, ieškovės (pardavėjo) konsultantai teikė netinkamas konsultacijas, dėl to neužaugo numatytas derlius, todėl atsakovas negalėjo užaugintu derliumi visiškai atsiskaityti su ieškove.

Teismas pastebėjo, kad ūkis ėmė reikšti pretenzijas pardavėjui dėl prekių nekokybiškumo, kokybės (atitikties) dokumentų neturėjimo tik trąšų pardavėjui pateikus ieškinį dėl skolos priteisimo. Teismas vertino, kad žemdirbys daug metų ūkininkauja, turi reikiamos patirties, todėl, elgdamasis rūpestingai, pastebėjęs trūkumus, turėjo reikalauti, kad pardavėjas nedelsdamas juos pašalintų. Taip nesielgdamas jis patvirtino, jog trūkumų nebuvo arba jie mažareikšmiai ir nešalintini. Dar daugiau, teismas nurodė, jog dalis žemdirbio pasėlių atrodė pakenkti naudotų chemikalų, o tai, tikėtina, galėjo turėti reikšmės derliaus gausai, tačiau nebuvo pateikta išsamių duomenų apie pažeistų pasėlių plotą, pažeidimo priežastis, pasekmes.

Atsižvelgus į teismo išdėstytus motyvus ir matant, kad dėl trąšų pardavėjo veiksmų yra patiriama žala, situaciją reikėtų spręsti nedelsiant. Tai nereiškia, kad iš karto vertėtų kreiptis į teismą, tačiau reikia pateikti pretenziją raštu išdėstant visas aplinkybes. Taip pat būtų tikslinga surinkti visus įrodymus dėl žalos dydžio ir priežasties. Pavyzdžiui, patartina samdyti išorės ekspertus, kurie nustatytų žalos priežastį, fiksuoti faktines aplinkybes, kokioje sklypo ar sklypų dalyse ir kokie nuostoliai yra patirti, atlikti kitus tyrimus, kurie leistų nustatyti, kad būtent dėl netinkamo trąšų naudojimo (kilusio iš pardavėjo patarimo) ūkis patyrė nuostolių.

Patartina būti atidžiam – atsargiai vertinti visus pardavėjo teikiamus dokumentus. Pavyzdžiui, per vieną ginčą trąšų pardavėjas pasiūlė žemdirbiui pasirašyti tarpusavio skolų suderinimo aktą. Nieko blogo nenumanydamas žemdirbys jį pasirašė ir tikėjosi, kad neišspręsti klausimai bus sprendžiami ateityje. Tačiau teismas vertino, kad tarpusavio atsiskaitymo suderinimo aktas yra vienas iš įrodymų sprendžiant, kad žemdirbys, priešingai nei teigia, sutiko su egzistuojančia jo skola ir, net jeigu ir buvo tam tikrų nusiskundimų dėl sutarties vykdymo tvarkos, pretenzijų, kurios būtų pasiekusios žalos atlyginimo reikalavimo formą, nereiškė.