23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/08
Biodujų gamyba ir paramos schemos ES šalyse
  • Ovidija EIČAITĖ, Deiva MIKELIONYTĖ, LAEI
  • Mano ūkis

Europos Sąjunga, skatindama naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, numato iki 2020 m. 20 proc. sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją, iki 20 proc. padidinti atsinaujinančių išteklių energijos dalį ir 20 proc. padidinti energijos vartojimo efektyvumą. Vienas iš svarbių atsinaujinančių energijos išteklių yra biodujos, kurios gali būti naudojamos kogeneracinėse jėgainėse, gaminant šilumą ir elektrą, tiekiamos į gamtinių dujų tinklus, naudojamos kaip degalai transportui.

Biodujų sektorius yra tiesiogiai susijęs su žemės ūkiu, kadangi didesnė žaliavų dalis biodujų gamybai yra iš žemės ūkio, o kita dalis – iš pramonės ir komunalinio ūkio. Pagrindinės žaliavos biodujoms gaminti yra mėšlas, augalininkystės produkcijos likučiai (pvz., šiaudai), energetiniai augalai, namų ūkių ir pramonės atliekų organinė frakcija ir nuotekos. Šiuo metu didžiausias biodujų gamybos potencialas siejamas su biodujų gamyba iš žemės ūkio atliekų, ypač mėšlo. Biodujų gamyba žemės ūkiui ir kaimo plėtrai teikia didelę naudą, susijusią su aplinkosauginiais, ekonominiais ir socialiniais aspektais, tokiais kaip oro taršos mažinimas, pajamų didinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir kt.

Eurostato duomenimis, biodujų gamyba ES šalyse 2016 m. sudarė 16 600 ktne (1 ktne – 1 000 tonų naftos ekvivalento) ir, palyginti su 2005 m., padidėjo 4 kartus. Per 2005–2016 m. laikotarpį biodujų gamyba ES šalyse kiekvienais metais augo, tačiau nuo 2011 m. augimo tempas kasmet nuolat mažėjo (atitinkamai – 21,9, 16,4, 14,1, 7,2, 5,1 ir 4,5 proc.). Tam įtakos turėjo nepalankių įstatymų priėmimas kai kuriose ES šalyse (pvz., Vokietijoje, Italijoje ir Jungtinėje Karalystėje), taip pat paramos už elektros energiją, pagamintą iš biodujų, sumažinimas. Apie 76 proc. biodujų gamybos ES 2016 m. buvo sutelkta trijose šalyse – Vokietijoje (8 095 ktne), Jungtinėje Karalystėje (2 601 ktne) ir Italijoje (1 875 ktne). Tai vienos iš didžiausių ES šalių pagal bendrą ir dirbamos žemės plotą. Biodujų gamybos intensyvumas šiose šalyse buvo didesnis nei ES šalių vidurkis. Tarp ES šalių daugiausia biodujų vienam žemės ūkio naudmenų hektarui pagamino Vokietija (0,534 ktne). Toliau pagal šį rodiklį rikiavosi daug mažesnės šalys – Nyderlandai (0,177 ktne/ha) ir Čekija (0,174 ktne/ha), kurios sėkmingai plėtojo biodujų gamybą. Lietuva, kuri pagamino tik 0,011 ktne biodujų vienam žemės ūkio naudmenų hektarui, pagal šį rodiklį lenkė tik 3 ES šalis.

Gamyba ES šalyse

Bendrojoje ES biodujų gamyboje biodujos iš sąvartynų atliekų 2016 m. sudarė 17 proc., biodujos iš nuotekų dumblo – 9 proc. Likusią, t. y. didžiausią, biodujų gamybos dalį – 74 proc. – sudarė kitos anaerobinio atliekų skaidymo biodujos, pagamintos daugiausia iš energetinių augalų ir pramonės organinių atliekų. Didžiausia biodujų dalis buvo panaudota elektros energijai (2014 m. – 62 proc.), mažesnė – šilumai gaminti (27 proc.), o mažiausia – biometanui, kuris panaudojamas kaip degalai transportui arba patiekiamas į gamtinių dujų tinklus (11 proc.). 2016 m. iš biodujų pagaminta 62,5 TWh elektros energijos, t. y. 2,5 proc. daugiau negu 2015 m. ir 19,5 proc. daugiau negu 2013 m. Nepaisant augimo tempų, iš biodujų pagamintos elektros energijos kiekis 2015 m. sudarė labai mažą bendro pagamintos elektros energijos kiekio dalį – vos 2,0 procentus.

ES šalyse biodujų įmonių skaičius 2015 m., palyginti su 2009 m., išaugo nuo daugiau kaip 6 tūkst. iki beveik 17 tūkstančių 2015 m. ES šalyse veikė 16 604 biodujų jėgainės, daugiausia – Vokietijoje (10 846) ir Italijoje (1 555), mažiausia – Rumunijoje ir Bulgarijoje. 2015 m. Lietuvoje veikė 36 biodujų įmonės, kurių bendri įdiegti pajėgumai sudarė 9 481 MWth.

Biometano gamyba ES šalyse nėra didelė – tik labai maža biodujų dalis išgryninama iki biometano. Nuo 2011 iki 2015 m. ES šalyse biometano gamybos įmonių skaičius išaugo nuo beveik 200 iki šiek tiek daugiau kaip 400. Bendrijoje 2015 m. veikė 414 biometano gamybos įmonių, daugiausia Vokietijoje (185), Jungtinėje Karalystėje (80) ir Švedijoje (61). Lietuvoje biometanas nėra gaminamas.

Europos Komisija 2016 m. pateikė ataskaitą „Optimalus biodujų iš atliekų panaudojimas“ (angl. Optimal use of biogas from waste stream), kurioje įvertino biodujų potencialą ES šalyse po 2020 m. Ataskaitoje pažymėta, kad pagrindinis veiksnys, turintis įtakos biodujų sektoriaus plėtrai visose ES šalyse, nepriklausomai nuo veikiančių biodujų įmonių skaičiaus – didelio ar mažo, yra politikos priemonių ir paramos schemų egzistavimas, stabilumas ir patikimumas. Priešingai, pagrindinė kliūtis biodujų sektoriaus plėtrai yra politikos priemonių ir paramos schemų nebuvimas, taip pat šių priemonių ir schemų stabilumo ir patikimumo trūkumas.

Paramos schemos

ES šalys taiko įvairias paramos schemas biodujoms ir biometanui elektros energijos, šildymo ir transporto sektoriuose. Elektros energijos sektoriuje, palyginti su šildymo ir transporto sektoriais, biodujos yra remiamos labiausiai.

Biodujoms ES šalių elektros energijos sektoriuje remti daugiausia yra taikomi supirkimo tarifai, supirkimo tarifų priemoka, parama investicijoms ir paskolos, kvotų sistema. Supirkimo tarifai yra pagrindinė paramos schema Bulgarijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Airijoje, Liuksemburge, Portugalijoje ir Slovakijoje. Bulgarijoje, Portugalijoje, Airijoje ir Latvijoje supirkimo tarifai netaikomi naujoms biodujų jėgainėms. Nuo 2011 m. Latvijoje supirkimo tarifų schema laikinai sustabdyta, susirūpinus dėl korupcijos ir skaidrumo trūkumo.

Supirkimo tarifų priemoka yra pagrindinė paramos schema Danijoje, Estijoje, Suomijoje, Kroatijoje, Nyderlanduose ir Lietuvoje. Pagal šią schemą prie elektros energijos rinkos kainos yra mokamas priedas, kuris kompensuoja elektros energijos, pagamintos naudojant atsinaujinančios energijos išteklius, kainos ir elektros energijos didmeninės kainos skirtumą. Lietuvoje supirkimo tarifų priemoka nėra taikoma naujiems pareiškėjams. Prancūzija, Austrija, Vokietija, Italija ir Slovėnija taiko tiek supirkimo tarifų schemą, tiek supirkimo tarifų priemokos schemą.

Kvotų sistema yra pagrindinė paramos schema Belgijoje, Lenkijoje, Rumunijoje ir Švedijoje. Daugelyje ES šalių biodujų projektams yra skiriama investicinė parama ir paskolos. Kai kurios ES šalys remia elektros energijos gamybą iš biodujų, reguliuodamos mokesčius, pvz., Švedijoje biodujoms netaikomas energijos ir anglies dioksido mokestis.

Priešingai nei biodujos, biometanas ES šalių elektros energijos sektoriuje yra mažai remiamas: Vokietija taiko tiek supirkimo tarifų schemą, tiek supirkimo tarifų priemokos schemą, Austrija – supirkimo tarifų schemą ir paramą investicijoms, Nyderlandai – supirkimo tarifų priemokos schemą. Šiuo metu jokia paramos schema biodujoms ir biometanui elektros energijos sektoriuje nėra taikoma Kipre ir Maltoje.

ES šalių šildymo sektoriuje, palyginti su elektros energijos sektoriumi, biodujų gamyba remiama mažiau, t. y. ES šalių, taikančių įvairias paramos schemas biodujoms šildymo sektoriuje, skaičius yra mažesnis, palyginti su ES šalių, taikančių įvairias paramos schemas biodujoms elektros energijos sektoriuje, skaičiumi. Biodujoms ES šalių šildymo sektoriuje remti daugiausia yra taikoma parama investicijoms, paskolos ir mokesčių reguliavimas.

Supirkimo tarifų priemoka yra taikoma Austrijoje, Estijoje, Suomijoje ir Nyderlanduose. Vienintelė ES šalis, kuri taiko supirkimo tarifus, t. y. vadinamąją šilumos, gaunamos naudojant atsinaujinančios energijos išteklius, paskatą (angl. Non-Domestic Renewable Heat Incentive – RHI), yra Jungtinė Karalystė (ši paskata taikoma tik Didžiojoje Britanijoje; nuo 2016 m. kovo ji nebetaikoma naujiems pareiškėjams Šiaurės Airijoje). Jei biodujų gamyba elektros energijos sektoriuje nėra remiama Kipre ir Maltoje, tai jokia parama biodujoms šildymo sektoriuje, įskaitant Kiprą ir Maltą, netaikoma Ispanijoje, Airijoje, Italijoje, Liuksemburge, Latvijoje, Portugalijoje, Rumunijoje ir Slovėnijoje.

ES šalyse biometanas šildymo sektoriuje yra remiamas labiau nei elektros energijos sektoriuje: Prancūzija taiko supirkimo tarifų ir supirkimo tarifų priemokos schemas, Austrija ir Jungtinė Karalystė – supirkimo tarifų schemą, Italija, Nyderlandai – supirkimo tarifų priemokos schemą, Vokietija – kvotų sistemą ir paskolas, Austrija ir Danija – paramą investicijoms. Jokios paramos schemos biometanui šildymo sektoriuje netaiko tos ES šalys, kurios neremia biodujų gamybos šildymo sektoriuje, išskyrus Italiją, kuri nuo 2015 m. biometano gamybai remti pradėjo taikyti supirkimo tarifų priemoką.

ES šalių transporto sektoriuje biodujoms ir biometanui remti daugiausia taikoma kvotų sistema. Jokia paramos schema biodujoms ir biometanui transporto sektoriuje nėra taikoma Kipre, Maltoje, Čekijoje, Graikijoje, Airijoje, Latvijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Slovakijoje ir Ispanijoje.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad biodujos labiausiai remiamos elektros energijos sektoriuje, o biometanas – transporto sektoriuje. Paramos schemas biodujoms ir biometanui elektros energijos sektoriuje taiko 26 ES šalys (t. y. visos ES šalys, išskyrus Kiprą ir Maltą), paramos schemas biodujoms šildymo sektoriuje taiko 18 ES šalių, o biometanui šildymo sektoriuje – 19 ES šalių. Paramos schemas biodujoms ir biometanui transporto sektoriuje taiko 16 ES šalių.

Siekiant biodujų sektoriaus plėtros, kiekvienai ES šaliai labai svarbu turėti patikimas ir stabilias paramos schemas, kurios suteiktų ilgalaikę perspektyvą ir tikrumą biodujų projektų iniciatoriams ir vykdytojams.