23 10 24 Mano ukio prenumerata 2024 23 04 15 Gauti naujienas mobili žurnalas
Mano Ūkis 2018/06
Pagaminti silosą nelengva, išsaugoti jo kokybę – dar sunkiau
  • Dovilė ŠIMKEVIČIENĖ
  • Mano ūkis

Saulius Gaidžiūnas savo ūkio karvėms gamina žolių ir kukurūzų silosą. Primilžis geras, karvės sveikos, tačiau išmokti pagaminti gerą silosą ir jį išsaugoti reikėjo nemažai pastangų ir geros technikos.

Sauliaus Gaidžiūno tėvai buvo pirmieji Grinkiškio apylinkių ūkininkai. Tėvui sunkiai susirgus, ūkį perėmė Saulius ir tai, kas buvo tėvų sukurta, ne tik išsaugojo, bet ir gerokai išplėtė, ūkį modernizavo. Augina apie 150 karvių, dirba beveik 500 ha žemės.

Vidutinis primilžis iš karvės siekia iki 8 t pieno per metus. Ūkininkas neturi tikslo labai didinti produktyvumo, jis pasisako už karvių ilgaamžiškumą. Pagrindinis gyvulių raciono komponentas – kukurūzų ir žolių silosas. Ir geram silosui pagaminti Saulius deda daug pastangų, o kad silosas išliktų kokybiškas visą sezoną, įsigijo išskirtinį Vokietijos įmonės „BvL van Lengerich“ siloso pjoviklį V-LOAD Cutter.

S. Gaidžiūnas sako, kad netaisyklingai buvo pastatytos ūkio silosinės – į pietinę pusę, tiesiai į saulę. Ir kiekvieną pavasarį prasidėdavo amžinos bėdos, nes silosas kaisdavo. Bandė dengti, bet silosinė 3 m aukščio, nesaugu dirbti, todėl niekas nenorėdavo imtis tokio darbo. Padėtis kiek pasitaisė, kai nusipirko pirmąjį siloso pjoviklį. Bet ilgainiui dėl didelio spaudimo jis praleisdavo orą į silosą ir antrinė fermentacija vis tiek prasidėdavo. Todėl Saulius pradėjo ieškoti kitų sprendimų. Kai „SV technika“ davė išbandyti BvL pjoviklį, paieškos baigėsi.

Šio vokiečių bendrovės sukurto siloso pjoviklio sistemą sudaro siloso paėmimo šakės ir iš trijų pusių išdėstyti 4 pjovimo peiliai: priekinėje dalyje – du ir po vieną – šonuose. Dvigubi peiliai yra dantytais ašmenimis, kurie dirbdami juda vienas prieš kitą. Taip silosas „švariai“ atpjaunamas ir nekaista, kartu sumažinami nuostoliai dėl antrinės fermentacijos ir pašaro gedimo. Šiais peiliais padaromas stačiakampio kubo formos pjūvis, kuris neleidžia pažeisti siloso suslėgimo tankio. Dėl minimalaus pjūvio silosas neišdraskomas, apsaugomas nuo deguonies patekimo į tranšėjoje likusį silosą, kurio paviršius lieka kietas. „Kol kas tai geriausias mano išbandytas būdas, kaip apsisaugoti nuo antrinės fermentacijos. Siloso kokybė išlieka gera, todėl gyvuliai sveikesni, mažiau reikia vaistų. Mano požiūriu, be šios technologijos jau būtų nusikaltimas dirbti“, – sako ūkininkas.

Mikotoksinai silose

Tačiau pirmiausia reikia pagaminti kokybišką silosą. Mokslininkai rekomenduoja kukurūzus sėti pirmąjį gegužės dešimtadienį, tačiau S. Gaidžiūnas sako juos sėjantis anksčiau. „Man tai pasiteisina. Aišku, daug kas priklauso ir nuo veislės“, – teigia Grinkiškio ūkininkas.

Kokias žaliavas silosui naudoti, kaip išsaugoti jo vertę, maistingumą ir kokybę, S. Gaidžiūno ūkyje surengtoje lauko dienoje žiniomis su Radviliškio r. ūkininkais dalijosi LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkai.

Kukurūzai dėl maistinės vertės yra vieni iš svarbiausių gyvulių mitybos augalų visame pasaulyje. Kukurūzus kolonizuoja labai skirtingų rūšių mikroskopiniai grybai. Vieni yra tik ligų sukėlėjai, o kiti gamina įvairius toksinius junginius, vadinamus mikotoksinais. Labai svarbu, kad mikotoksinus produkuojantys grybai nepatektų į gaminamą silosą, dėl kurių pašaras tampa nesaugus. Kaip išvengti mikotoksinų silose, pasakojo LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Audronė Mankevičienė. Daugiausia problemų kukurūzuose sukelia aflatoksinai, kurių koncentraciją pašare reglamentuoja EK direktyva. Visų kitų mikotoksinų koncentracijos pašaruose yra tik rekomendacinio pobūdžio.

Jeigu silose ar bet kokiame kitame pašare yra aflatoksinų (AFL), jie, patekę į gyvulio organizmą, skyla į dar pavojingesnį aflatoksiną M1, kuris patenka į pieną. Vis dėlto, pabrėžia A. Mankevičienė, Lietuvoje nėra didelės aflatoksinų problemos kukurūzams augant, tačiau dėl susiklosčiusių palankių meteorologinių sąlygų rizika visada gali atsirasti. „Aflatoksinus gaminantys mikroskopiniai Aspergillus genties grybai yra karšto, drėgno klimato mėgėjai. Bet pasitaiko, kad nedidelėmis koncentracijomis aflatoksinų randama sandėliuotuose kukurūzų grūduose“, – sakė mokslininkė.

Lietuvos pašaruose daugiau randama kitų, skirtingų Fusarium genties grybų gaminamų toksinų, kurie taip pat pavojingi žmonėms ir gyvūnams. Kukurūzų grūduose ir silose gana dažnai randama deoksinivalenolio (DON). Atliekant siloso tyrimus, apie 2013 m. jo dar būdavo aptinkama nedaug, o šių metų mėginiuose, pasak A. Mankevičienės, jau randamos didesnės koncentracijos. DON kiekis viršijo rekomenduojamas normas būtent tame silose, kuris buvo pagamintas iš kukurūzų, dėl nepalankių sąlygų nupjautų tik žiemą, sausio mėnesį.

DON gamina agresyvi Fusarium graminearum rūšis. Ankstesniais metais atliktos analizės parodė, kad DON, nors ir gana dažnas mikotoksinas grūduose, tačiau jo koncentracijos buvo nedidelės. Mokslininkai neabejoja, kad įvežamos naujos veislės, auginimo technologijos, besikeičiantis klimatas turi įtakos ir mikotoksinų kiekio kitimui. Nuošalyje nelieka ne tik kukurūzai, bet labiausiai – vasarinių javų grūdai.

Tas pats Fusarium graminearum grybas gamina ir mikotoksiną zearalenoną (ZEA). Jis sukelia netikras kiaulių rujas, taip pat gali lemti reprodukcinius galvijų sutrikimus, nes gyvūno organizmas ZEA priima kaip estradiolį – jų panaši cheminė sudėtis. A. Mankevičienė pataria ūkininkams pasitikrinti pašarus mikotoksinų atžvilgiu, jeigu kartais pastebėtų panašių sutrikimų. Europos Komisijos rekomendacijoje pateikta norma pieninėms karvėms skirtuose pašaruose yra tik iki 500 mikrogramų (μg) kilograme. ZEA atsparus aplinkos poveikiui, kaitinimui, todėl, mokslininkės teigimu, jeigu jau yra pasigaminęs pašare, jis ir neišnyks.

Dar vienas dažnas Lietuvoje tos pačios genties, tik kito grybo gaminamas toksinas – T2. Esant didesnei jo koncentracijai pašaruose, atsiranda šašų ant nosies, opų ant liežuvio, sutrinka virškinimas. Ochratoksinų (OCH) taikinys – gyvūnų inkstai. Jie sugeba kauptis organizme ir toksikozės eiga tampa chroniška.

Fumonizinai (FUM) – taip pat pasaulyje paplitę kukurūzų mikotoksinai. Jų jau aptinkama Lenkijoje, bet Lietuvoje išaugintuose kukurūzų grūduose dar neaptikta.

Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad iškart po derliaus nuėmimo mikotoksinų kukurūzuose randama nedaug, tačiau silose jų aptinkama įvairių, didelių koncentracijų. Bandymo rezultatai parodė, kad 2017 m. išaugintų kukurūzų silose nustatytos didesnės mikotoksinų DON, ZEA koncentracijos, kurios gali turėti įtakos galvijų sveikatingumui. Tyrimai rodo, kad kukurūzų silosą laikant ilgiau negu vieną sezoną, jame taip pat gali atsirasti pavojingojo aflatoksino.

Kukurūzų siloso žaliavos kokybei įtakos turi ir pūslėtosios kūlės. Ši liga mažina žaliosios masės kiekį, net iki 60 proc. – grūdų derlių. Dirvoje grybo sporos gali išlikti gyvybingos mažiausiai 4 metus. Priklausomai nuo augalo pažeidimo kūlėmis, gali sumažėti kai kurie labai svarbūs rodikliai: sausųjų medžiagų (SM) ir krakmolo kiekis.

Žolių silose aptinkamos didesnės aflatoksinų koncentracijos. „Buvome labai nustebę, net netikėjome, kad taip gali būti. Pasirodo, kai silosas gaminamas iš labiau subrendusios žolės, kai jau subrendusios sėklos, iškart atsiranda aflatoksinų rizika. Kai kuriuose tirtuose pieniniams galvijams skirto siloso mėginiuose aptinkamos didesnės aflatoksinų koncentracijos negu leistinos EK direktyvose. Į tranšėją sudėtame žolių silose buvo aptiktos didesnės aflatoksino koncentracijos negu ritiniuose“, – sakė LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė.

Pasak jos, žolių silose DON ir ZEA mikotoksinų rizika mažesnė, kitų mikotoksinų randama tik pėdsakų. Žolių silosas tranšėjose yra šiek tiek daugiau užterštas DON negu ritiniuose.

Kaip pasirinkti žolynus?

LAMMC Žemdirbystės instituto Augalų mitybos ir agroekologijos skyriaus vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Jonas Šlepetys patarė žolynų sudėtį pasirinkti pagal dirvožemio sąlygas, numatomo naudojimo paskirtį. Be to, reikia atsižvelgti į svarbiausių (ankštinių) žolių produktyvumą ir stabilumą, galimą botaninės sudėties kaitą ir numatyti, kokia bus žolių įtaka pašaro kokybės stabilumui.

Remiantis botanine sudėtimi, rekomenduojami ankštiniaivarpiniai (ankštinių daugiau kaip 50 proc.), varpiniaiankštiniai (ankštinių 20–50 proc.), varpiniai žolynai. Gali skirtis žolynų vystymosi trukmė (ankstyvi, vidutinio ankstyvumo, vėlyvi) ir juos reikia rinktis atsižvelgiant, kokie galvijai laikomi, kokio dydžio ūkis. Gali būti skirtingas ir žolynų naudojimo pobūdis – universalūs (kai pirma žolė nupjaunama, o vėliau naudojama ganymui), taip pat skirti ganymui arba pjovimui.

Mokslininkai visuotinai pripažįsta, kad ankštinių pašarų mitybinė vertė yra geresnė negu varpinių. Ankštiniai-varpiniai žolynai yra priimtini ne tik taupioms sistemoms, bet taip pat gali atitikti aukšto produktyvumo galvijų raciono reikmes.

„Beveik visi ankštiniai žolynai, išskyrus liucernas, ožiarūčius, labai derlingi būna trumpai. Šių žolynų naudą lemia daug veiksnių, o išsilaikymas sunkiai prognozuojamas, todėl tai labai riboja jų pritaikymą“, – sako J. Šlepetys.

Ankštinėms žolėms tinkamiausi nerūgštūs priemoliai, priesmėliai, gerai nusausinti durpynai. Rūgščių dirvų nemėgsta mėlynžiedės liucernos, sėjamieji esparcetai, rytiniai ožiarūčiai. Atspariausi rūgščiai dirvai yra paprastieji garždeniai, truputį mažiau atsparūs – rausvieji dobilai. Kur dirvos labai drėgnos ir dažnai stovi vanduo, ankštinių žolių neverta sėti.

„Apie liucernas yra įvairių nuomonių Lietuvoje. Tačiau JAV pieno ūkiai pripažįsta dvi žoles – liucernas ir nendrinius eraičinus. Lietuvoje pastarieji nelabai mėgstami, nes yra „plėšrūs“, jų labai aktyvi šaknų sistema. O liucernos jau ne visur auga, nors anksčiau Lietuvoje buvo apie 50 tūkst. ha dirvų, kur jos galėjo augti. Liucernoms reikia dviejų sąlygų – kalkingo podirvio ir žemo gruntinio vandens“, – teigia mokslininkas.

Kadangi liucernų augimas komplikuotas, jas sėjant ne itin tinkamoje dirvoje J. Šlepetys pataria įmaišyti raudonųjų dobilų santykiu 40:30, dar pridėti motiejukų ar eraičinų – tai būtų puikus pasėlis 3–4 metams. Kadangi pirmais antrais metais dobilai atsiliks nuo liucernų, o vėliau ir išnyks, liucernos užims savo poziciją. „Mišinys su dobilais padidintų liucernų ėdamumą, nes, kalbama, ne visi gyvuliai jas noriai ėda, nors tai pagrindinė JAV ir Vakarų Europos pienininkų žolė“, – sako mokslininkas.

Varpinės žolės atsparesnės, jos ne tokios jautrios dirvos drėgnumui ir rūgščiai reakcijai, tačiau skursta pasėtos į sausas smėlio dirvas. Sausoms lengvoms dirvoms geriausiai tinka raudonieji ir aviniai, nendriniai eraičinai, šunažolės, beginklės dirsuolės. Užliejamoms, šlapioms dirvoms tinkamiausi yra nendriniai dryžučiai, pieviniai pašiaušėliai, baltosios smilgos, pelkinės miglės.

Žemės paruošimas ir žolynų sėja

Geriausias daugiamečių žolių sėjos laikas yra nuo pavasario ir pirmosios vasaros pusės. Vėlinant sėją iki liepos mėnesio, ypač sausringu laiku, dažniausiai sudygsta tik maža dalis sėklų. Anot J. Šlepečio, daugelis ūkininkų daro klaidų ruošdami dirvą sėjai. „Po rudeninio arimo žemę pavasarį reikia dirbti negiliai, tačiau rūpestingai – kultivuoti, akėti, lyginti. Prieš sėją dirva visada voluojama – daugelis ūkininkų klysta to nedarydami“, – sako mokslininkas.

Neekologiniuose ūkiuose žolynus tręšti azotu reikia atsižvelgiant į ankštinių žolių kiekį. Žemapelkiniuose dirvožemiuose esančias pievas ir ganyklas, kuriose mažai ankštinių, racionalu tręšti išberiant azoto, fosforo ir kalio trąšas. Kur yra skurdesni varpiniai žolynai ir durpiniai dirvožemiai pereina į sausesnius mineralinius, tręšti azotu reikėtų daugiau.

Žolynų šienavimo laikas pasirenkamas atsižvelgiant į žolyno būklę ir gruntinio vandens lygį, kad nebūtų gadinama velėna. Pirmą žolę rekomenduojama pjauti daugumos žolyną sudarančių žolių plaukėjimo (varpinių) ir žydėjimo pradžios (ankštinių) tarpsniu. Iš anksčiausiai šienaujamų žolių, be pievinių pašiaušėlių ir šunažolių, yra nendriniai dryžučiai, beginklės dirsės. Vėliausiai šienaujami žolynai, kuriuose vyrauja pašariniai motiejukai, baltosios smilgos ir įvairios žolės.

***

Dr. Jono Šlepečio rekomenduojama produktyvaus baltymingo žolyno sudėtis:

  • mėlynžiedės liucernos – 50 proc.,
  • raudonieji dobilai – 20 proc.,
  • tikrieji eraičinai – 10 proc.,
  • nendriniai eraičinai – 10 proc.,
  • daugiametės svidrės – 10 proc.