Melžiamų galvijų ūkiuose didžiausias gyvulių brokavimas stebimas pirmuosius du laktacijos mėnesius. Šis laikotarpis susijęs su kasdien augančiu primilžiu iki siekiamo laktacijos piko. Taip pat šiuo metu pašarų ar energijos suvartojimas yra mažesnis negu gyvulio organizmo poreikis.

Kad kompensuotų energijos trūkumą, karvės organizmas priverstas naudoti savo kūno riebalų atsargas. Parezė po apsiveršiavimo, kepenų nesugebėjimas riebalų keisti į apykaitinę formą ir prasta pašarų kokybė labai padidina energijos deficitą, skatina riebalus kauptis kepenyse ir ypač didina ketozės ir riebalinės kepenų distrofijos riziką. Visų pirma, tai neigiamai veikia pieno produkciją, gyvulių sveikatą, taip pat – ir reprodukcines funkcijas.

Rūpesčiai dėl parezės

Parezė – vienas iš susirgimų, darančių didelį neigiamą poveikį karvei po apsiveršiavimo. Ūminė parezės forma arba hipokalcemija diagnozuojama 3–10 proc. gyvulių. Tokiu atveju pastebimi tipiški simptomai: šaltos ausys, vangus judėjimas arba karvė visai nesikelia. Tačiau dažnu atveju (iki 30 proc. karvių) ši liga pasireiškia slapta, poūme forma be aiškių simptomų. Pagrindinis hipokalcemijos keliamas pavojus yra tai, kad kartu padidėja kitų susirgimų rizika. Yra nustatyta, kad karvės, kurios praeityje buvo sirgusios ūmios arba poūmės formos pareze, 4,2 karto dažniau serga ketoze, 3,1 karto – suriebėjusių kepenų sindromu, 2,8 karto – nuovalų susilaikymu, 3,6 karto – metritu.

Įvairiuose literatūros šaltiniuose nurodomas nuostolis po apsiveršiavimo vienai karvei, sirgusiai pareze, siekia 300–500 eurų. Kas antra pareze sirgusi karvė per ateinančias savaites pašalinama iš bandos dėl įvairių kaip padarinys atsirandančių susirgimų.

Parezė pasireiškia dėl karvės organizmo negebėjimo pirmosiomis dienomis po apsiveršiavimo greitai mobilizuoti kalcį iš kaulinio audinio. Kai užtrūkimo laikotarpiu racionuose yra daug kalcio, kalio ir natrio, o trūksta sieros ir chromo, medžiagų apykaita karvės organizme yra orientuota į kalcio absorbcijos iš žarnyno blokavimą ir jo kaupimąsi kauliniame audinyje. Tuoj po apsiveršiavimo didžiulis kiekis kalcio su pienu pašalinamas iš karvės organizmo. Kadangi hormoninis kalcio mobilizacijos procesų persiorientavimas užtrunka iki 3 savaičių, organizmas negeba taip greitai atkurti susidariusio kalcio trūkumo. Todėl geriausia parezės prevencija yra karvės organizmo paruošimas efektyviai pasisavinti kalcį iš pašarų ir mobilizuoti iš kaulinio audinio dar užtrūkimo laikotarpiu.

Tuo tikslu pastaruoju metu Europoje labai plačiai praktikuojamas rūgščių-šarmų balanso optimizavimas racione. Balansą galima apskaičiuoti naudojant formulę:

Į racioną įtraukiant anijonines druskas (pavyzdžiui, kalcio chloridą), yra mažinamas gyvulio kraujo rūgštingumas. Jam neutralizuoti organizme vyksta kalcio junginių mobilizacija iš kaulinio audinio ir sustiprėja jo absorbcija iš žarnyno. Grynų neapsaugotų anijoninių druskų naudojimas galvijų šėrime turi trūkumų, tai yra sukelia koroziją, yra higroskopiškos ir nemalonaus skonio. Visa tai neigiamai veikia raciono ėdamumą. Todėl norint išvengti neigiamo efekto ir pasiekti gerų rezultatų, rekomenduojama naudoti apsaugotas (inkapsuliuotas riebaliniame apvalkale) anijonines druskas.

Kaip matyti iš lentelėje pateiktų duomenų, apsaugotų anijoninių druskų šėrimas galvijams gerokai sumažino parezės, nuovalų susilaikymo ir šliužo dislokacijos atvejų skaičių, kurie paprastai būdingi aukšto produktyvumo karvėms dėl mažo raciono ėdamumo po apsiveršiavimo.

Svarbu žinoti, kad racione naudojant apsaugotas anijonines druskas, reikia palaikyti atitinkamą kalcio (12–14 g/kg SM) ir magnio (3,5–4 g/kg SM) koncentraciją racione.

Ketozių profilaktika ir kūno riebalų transformacija

Siekiant kompensuoti atsiradusį energijos trūkumą po apsiveršiavimo, karvės organizmas priverstas naudoti savo kūno riebalų atsargas. Į gyvulio kraują riebalai patenka iš riebalinio audinio laisvųjų riebalų rūgščių pavidalu. Šios laisvosios riebalų rūgštys per kraują automatiškai patenka į kepenis. Tuo tarpu iš kepenų minėtos riebalų rūgštys gali pasišalinti tik ypač mažo tankio lipoproteinų pavidalu. Cholinas, kaip ir metioninas, yra lipoproteinų sudedamoji dalis, todėl yra vienas iš komponentų, dalyvaujančių riebalų šalinimo iš kepenų procese. Su pašaru įprastai gaunamą choliną beveik visiškai suskaido didžiajame prieskrandyje esančios mikrofloros. Todėl tikslingas yra tik nuo suskaidymo didžiajame prieskrandyje apsaugoto cholino šėrimas. Tai yra Europoje plačiai paplitusi profilaktikos priemonė nuo ketozės, taikoma šeriant galvijus.

Tyrimas, siekiant nustatyti apsaugoto cholino ir metionino įtaką galvijų sveikatingumui ir produktyvumui, buvo atliktas Irane pirmos ir antros laktacijos holšteinų veislės karvėms. Tyrime dalyvavo 4 gyvulių grupės, kiekvienoje po 10 karvių. Pasirinktas laikotarpis 4 savaitės iki numatyto veršiavimosi ir 14 savaičių po apsiveršiavimo. Kontrolinė grupė buvo šeriama įprastu racionu. Gyvulių grupė „Cholinas“ prie įprasto kontrolinės grupės raciono papildomai gavo 60 g/gyv./d. apsaugoto cholino. Gyvulių grupė „Metioninas“ analogiškai gavo 18 g/gyv./d. apsaugoto metionino. Grupė „Chol + Met“ – 60 g/gyv./d. apsaugoto cholino ir 18 g/ gyv./d. apsaugoto metionino.

Susumavus tyrimo rezultatus, akivaizdžiai matyti apsaugoto cholino ir apsaugoto metionino teigiamas efektas ir gyvulių sveikatingumui, ir produktyvumui.

Blogos kokybės stambieji pašarai

Blogos kokybės šienainis ar silosas dažnu atveju tampa prasto raciono ėdamumo ir galvijų virškinamojo trakto normalios veiklos sutrikimo pagrindine priežastimi. Karvėms tai ypač žalinga laktacijos pradžioje. Jei galvijų raciono sudėtyje yra kukurūzų siloso, kukurūzų grūdų, saladino ir šviežių runkelių išspaudų, egzistuoja didelė šių komponentų užteršimo mikotoksinais tikimybė. Tokių užterštų žaliavų naudojimas karvėms šerti sukelia mikotoksikozes, kurios pasireiškia padidėjusia somatinių ląstelių koncentracija piene, viduriavimu, apetito sumažėjimu, kepenų degeneracija ir bergždumu.

Siekiant išvengti mikotoksikozių, naudojami mikotoksinų surišikliai. Norint pasirinkti ir įvertinti toksinų surišiklio tinkamumą, reikia remtis tokiais kriterijais:

• įrodymais, kad suriša platų mikotoksinų spektrą, bet nesuriša organizmui reikalingų maistinių medžiagų;
• įvertinti augimą stimuliuojantį poveikį, kuris gali slėpti mikotoksikozes;
• įvertinti, ar gerina produktyvumo rezultatus;
• įsitikinti, ar atkuria organų būklę ir imuninę sistemą;
• įvertinti mikotoksinų išskyrimo su išmatomis duomenis.

Tinkamai pasirinkus mikotoksinų surišiklį, gaunami ypač geri rezultatai, gerinant kokybinius pieno rezultatus, taip pat pastebimas teigiamas poveikis gyvulio sveikatai.

Apibendrinant galima teigti, kad, norint užbėgti už akių dažniausiai galvijų ūkiuose kylančioms medžiagų apykaitos problemoms, kartu su kitomis profilaktikos priemonėmis būtina rūpintis kokybiškais pašarais ir tuomet turėsime sveiką, produktyvią ir ilgai tarnaujančių karvių bandą.