Lietuvos ornitologų draugijos svetainėje tik praėjusių metų liepos pradžioje pasirodė pranešimas apie naują Lietuvoje paukščių rūšį - mažąją švygždą (Porzana pusilla), nors pirmoji šios rūšies registracijos diena buvo 2015 m. gegužės 28 d., antroji - birželio 10 d., trečioji - liepos 3 d. Iš tiesų, rūšies identifikavimas užtruko dar ilgiau. Gerokai ilgiau. Dabar nėra jokių abejonių, kad mažosios švygždos Šaltojos upės slėnyje tikrai buvo girdėtos ir 2013 m. Kodėl „atradimas" buvo toks ilgas ir komplikuotas? Apie visą istoriją nuo pradžių.

Šiaurinėje Rokiškio rajono dalyje apie 26 km tęsiasi paukščių apsaugai svarbi teritorija (PAST) - Šaltojos ir Vyžuonos upių slėniai. Ši PAST yra skirta griežlių apsaugai. Teritorijoje nuo 2005 m. vykdomas griežlių populiacijos monitoringas - kas antri metai vykdomos taškinės apskaitos. 2015-ieji yra griežlių apskaitų metai.

Pirmoji apskaita atliekama gegužės pabaigos- birželio pradžios naktimis. Šiuo metu Šaltojos upės slėnyje, kuriame nemažą plotą užima ir įvairios šlapynės, netyla daugybės paukščių giesmės. Čia susipina lakštingalų, ežerinių ir karklinių nendrinukių, margųjų žiogelių, griežlių, švygždų balsai. Su pertraukėlėmis būbsi didysis baublys, žviegia ilgasnapės vištelės, klykia pempės.

Viename iš apskaitos taškų gegužės 28-29 d. vidurnaktį pro paukščių balsų „chorą" ausis pasiekia dar kažkokie garsai. Tylus terškesys, girdimas „giliame fone", ir, atrodo, bet kurio paukščio giesmė jį nustelbia. Šis garsas šiek tiek panašus į keistą varlės kurkimą ir primena dryžgalvės kryklės balsą. Bet garsas tikrai keistas - dar prieš dvejus metus, būtent šitame pačiame taške privertė suklusti, tačiau tą kartą taip ir liko priskirtas „keistenybėms". Šį kartą sukirba nedrąsi mintis, kad gal tai Porzana pusilla, prieš porą mėnesių atsitiktinai girdėta perklausant paukščių balsų įrašus. Priėjus apie 100 m arčiau, keistasis garsas girdimas blogiau, nes jį permuša margojo žiogelio giesmė. Įtartinas terškesys pasigirsta tik per pertraukėlę, kai ištvermingasis žiogelis nutyla atsikvėpti.

Reikia eiti dar arčiau, bet po kojomis sužliugsi vanduo, o pasmakrę pradeda kutenti gausiai rasoti valerijonai ir vingiorykštės. Greitai apima abejonė, ar tikrai verta sušlapti iki ausų, besivaikant „hiperaktyvią kryklę"? Be to, ir Latvijos pusėje žioruojantis šviesus dangaus pakraštėlis primena, kad apskaitos laikas spaudžia, naktis trumpa. Reikia grįžti prie darbo ir „normalių" paukščių - griežlių. Mintis apie naują rūšį nebeatrodo rimta.

Praėjo dvi savaitės. Apskaitos naktis birželio 10 d., artėja vidurnaktis. Tas pats taškas prie Šaltojos. Pro griežlių griežimą atsklinda švygždos švilpčiojimas ir... vėl tas pats balsas. Tikrai, ten, slėnyje plytinčioje šlapynėje, kažkas yra. Idėja apie mažąją švygždą jau neatrodo utopinė, nes po pirmosios apskaitos skaityta informacija sustiprina viltį, kad Šaltojos upės slėnis šiam paukščiui gali būti gana tinkama buveinė. Tačiau tylūs, tik fragmentiškai iš toli pro kitų paukščių giesmes prasimušantys garsai vis tiek atrodo ne itin panašūs į perklausytus įrašuose. Bandymas įrašyti balsus vietoje nepavyko - įraše girdėti tik skardžiabalsių paukščių giesmės.

Neatpažintas balsas nedavė ramybės ir namuose. Dar kartą klausėmės silpnai girdimų garsų, primenančių retų paukščių balsus, įrašų. Prasidėjus liepai ir nutilus daugumai paukščių giesmių, nutarėme dar kartą pabandyti: patvirtinti arba paneigti mažosios švygždos hipotezę. Spėjome, kad šiuo metu aktyvi vokalizacija jau gali būti pasibaigusi, todėl pasiėmėme grotuvą su mažosios švygždos balso įrašu ir liepos 3 d. pavakarę nuvykome į Šaltojos slėnį.

Oras buvo labai palankus balsams klausytis: jokio vėjo, giedra. Provokacinį įrašą pradėjome transliuoti saulei nusileidus. Praeina pusvalandis - nieko. Stebime, kaip į slėnio pakraštį nakvynei būreliais leidžiasi gervės, priskaičiuojame jų daugiau nei šimtą. Lakštingalų visai negirdėti, tingiai čirškauja nendrinė starta. Palyginti su birželio pradžia - beveik tyla. Praeina valanda, bet nieko panašaus į tai, ką tikimės išgirsti, nėra.

Pradeda švilpčioti švygžda, toliau - dar viena. Ir tikrai, nenuostabu, kad daugiau nei po valandos įtempto klausymosi vienam iš mūsų pasivaidena trumpas terkštelėjimas. Po kelių minučių pasivaidena kitam... o dar po pertraukėlės jau girdime abu. Tik nuo šios akimirkos pradedame tikėti, kad tai ne vaizduotės sukurtas garsas. Terškimas labai tylus, bet vis aiškesnis, tik su ilgokomis pauzėmis. Dar po pusvalandžio pauzės pastebimai trumpėja, o balsas garsėja. Jau galima girdėti ir tas išraiškingas intonacijas, terškimas nebe toks vienodas, įmantresnis ir labai jau panašus į mūsų turimo įrašo. Praėjus maždaug dviem valandoms po saulėlydžio paukštis praktiškai nebenutyla. Iš tokio laipsniško vokalizacijos intensyvumo didėjimo atrodytų, kad mūsų provokacija balso įrašu įtakos, ko gero, neturėjo - mažosios švygždos gyvena savo ritmu.

Kiek tolėliau išskiriame dar vieno paukščio balsą. Esame maždaug už 70 m nuo garsiausiai traškančio, terškiančio, kurkiančio paukščio. Bandome balsą įrašyti. Čia pat įrašą perklausom, bet jo kokybė nuvilia. Brendame artyn, vanduo gilėja, semia kelius, ir dabar paukštis jau ne toliau kaip už 20 m. Iš tokio atstumo padaryto įrašo kokybe liekame patenkinti. Trumpam nutilus artimiausiam paukščiui, pasigirsta nebe vieno, o dviejų kaimynų balsai. Mažųjų švygždų koncertą paliekame vidurnaktį ir, atrodo, vis dar pačiame jo įkarštyje. Gana gerai jas girdime ir prie palikto automobilio, maždaug už 200 m (čia balsus girdėjome ir pirmuosius kartus, tik jie buvo žymiai tylesni).

Važiuodami namo sumuojame faktus: pirmą kartą balsai išgirsti 2013 m., o šiemet teritoriniai balsai toje pačioje vietoje su kelių savaičių pertraukomis registruoti tris kartus ir identifikuoti net trys teritoriniai paukščiai. Nekyla abejonių, kad tai - mažoji švygžda, perinti Šaltojos upės slėnyje.

Džiugi naujiena netruko pasklisti tarp ornitologų. Naują Lietuvoje rūšį pasiryžo įamžinti fotografas Marius Čepulis, o liepos 11-13 d. Šaltojos slėnyje apsilankė ir iš šių kraštų kilęs Mindaugas Kirstukas. Jis mūsų nurodytoje teritorijoje ir kitose upės atkarpose su panašiomis buveinėmis kelių kilometrų atkarpoje girdėjo apie 8-10 skirtingų paukščių.

Buveinė, kurioje registruota ši rūšis, gana įdomi. Čia absoliutūs augalijos dominantai yra baliniai asiūkliai. Tik iš arčiau matyti šiek tiek įvairesnės augalijos: šakniastiebinės viksvos (kupstinių viksvų tik viena kita), puplaiškiai, valerijonai, sūdrai, vingiorykštės, retos švendrų grupelės, nendrinių dryžučių lopinėliai, kai kur pakraščiuose - ir nendrių juostos. Centrinėje dalyje karklų krūmai labai reti, žemučiai, pakraščiuose - aukštesni, tankesni. Teritorija visiškai nenaudojama ūkinei veiklai. Vandens lygis - apie 0,3-0,7(1) m. Vietomis siaurutė upės vaga tarsi visai pradingsta, dar siauresnėmis juostelėmis apibėga įvairias plovas ir vėl susilieja. Atrodo, slėnis gausiai maitinamas šaltinių - iš čia turbūt ir Šaltojos vardas. Šlapynės palei vagą - įvairaus pločio ir dydžio „pilvukai". Didžiausia jų - beveik 400 m pločio, apie 50-60 ha ploto, mažesnės 100-200 m pločio, užimančios 15-20 ha. Beje, nors tik vieną kartą, tačiau čia buvo registruota ir plovinė vištelė. Taigi trys Porzana genties rūšys vienoje buveinėje!

Iš kelių mažosios švygždos stebėjimų turbūt negalima pažerti aibės patikimų patarimų norintiems ieškoti naujų mažosios švygždos perimviečių, tačiau pagrindinis dalykas, į kurį reikėtų atsižvelgti, tai santykinai mažu atstumu girdimas balsas. Collinso paukščių vadove rašoma, kad mažosios švygždos girdimos ne didesniu nei 250 m atstumu, o dažnai tik 75 m! Todėl didesnėse teritorijose, stengiantis prieiti tinkamu atstumu, neatmetama ir naktinio „pasimaudymo" rizika gana giliame vandenyje, ypač jei siekiama nustatyti ne tik mažosios švygždos buvimo faktą, bet ir gausą.

Patartina gerai išnaudoti ir birželio pabaigos- liepos pradžios laiką, kai stipriai aptyla dauguma paukščių. Rūšis tikrai ne iš „lengvųjų", tačiau atrodo, kad turi ir vieną didelį pliusą - fantastišką aktyvumą.

Kitiems metams turime planų detaliau patyrinėti Šaltojos slėnio mažąsias švygždas, todėl kviestume visus, norinčius prisidėti.