Kiek kainuoja pastatyti modernią karvidę? Ne vienas pieno ūkio savininkas, pastaraisiais metais rentęs tokį statinį, neslepia - teko investuoti du milijonus. Rietavo savivaldybės ūkininkui Stanislovui Antanui Jurkui užteko 400 tūkst. litų. Jis ne tik sutaupė, bet ir paneigė stereotipą, kad pigus daiktas - nekokybiškas ar nepatvarus. Lėgiškio ferma, palyginti su kitais panašios paskirties statiniais, turi nemažai pranašumų.

Juokaujama, kad S. A. Jurkaus fermoje  šviesu kaip bažnyčioje. Tokį efektą sukuria ne tik polietileno plėvele dengti langai, bet ir per visą pastatą įrengti stoglangiai. Nusprendęs, kad reikia naujos fermos, Stanislovas patirties pasisemti važiavo į Anykščių rajoną. Pažįstamas ūkininkas,  karvidę pasistatęs prieš dešimt metų, spėjo įvertinti statinio privalumus ir trūkumus, patarė, ką ir kaip reikėtų daryti.

Pasižvalgius ir pabendravus,  S. A. Jurkui kilo mintis įprastą konstrukciją  patobulinti. Įrengęs stoglangius,  ūkininkas pasiekė trigubą ekonomiją. Tradicinėse fermose žiemos pavakarę be elektros, anot šeimininko, tamsu kaip šakniavaisių sandėlyje. Tuo tarpu lėgiškio karvidėje galima darbuotis be jos, nes pakankamai šviesu. Be to, atsisakius 20 plokščių,  ne tik sutaupyta krūva pinigų  - 36 tonomis lengvesnė tapo pastato konstrukcija.

Ne vienas pieno ūkio savininkas  mielai pasinaudotų S . A. Jurkaus sumanymu. Tačiau tie, kurie nesusiprato racionalizaciją įdiegti iš karto, dabar patobulinti konstrukciją  praktiškai neturi galimybių - išmontuoti plokštes ir  nukelti nuo stogo, išardyti apšiltinimą nėra labai paprasta.

Nors ferma pastatyta panaudojant gelžbetonį, pastate pavyko išvengti tokioms konstrukcijoms būdingos problemos. Dėl temperatūrų skirtumo ant stogo vidinės pusės susikaupęs vanduo Lėgų kaimo ūkininko fermoje nelaša žemyn. Prieš keliolika metų ardydamas avarinės būklės Oginskių laikais statytą pastatą Stanislovas pastebėjo, kad jis geriausiai išsilaikęs ten, kur priklota linų stiebų.

Abiejuose fermos galuose S. A. Jurkus iš medinių karčių sukonstravo po lovį ir į juos pridėjo linų. Pasak ūkininko, linai - unikalus augalas, jie nesusiguli, gali išsilaikyti šimtą metų. Linų stiebai laidūs orui, sulaiko šilumą, neleidžia kauptis drėgmei. „Tai pigus ir patikimas būdas, nereikia jokių brangių ir ne visada pasiteisinančių ventiliatorių", - ūkininkas nesigaili šiuolaikiniame pastate pritaikęs senolių išmintį.

Karvidėje senovinis laikymo būdas pritaikytas šiuolaikinėms technologijoms

Antros tokios fermos, bent jau Žemaitijoje, šiandien tikrai nerasi. Čia senovinis laikymo būdas pritaikytas šiuolaikinėms technologijoms. Galvijai laikomi ant gilaus kraiko, o mėšlui nereikia įrengti rezervuaro. Pagrindinis rūpestis - per vasarą paruošti pakankamai kraiko. Šaltajam sezonui ūkininkas privalo turėti ne mažiau kaip 1 000 ritinių.

„Liaudiškai tariant, fermoje yra „valgomasis" ir „miegamasis", - vedžiodamas po šiuo metu tuščią pastatą šmaikščiai porina šeimininkas. Abi zonas skiria galvijams pritaikyti laipteliai. Vadinamajame valgomajame juodmargės šeriamos, jis mechanizuotai valomas keturis penkis kartus per dieną. Karvės pakankamai greitai priprato prie lėtai judančio transporterio, jam priartėjus, jos ramiai perkelia kojas net ėsdamos.

Karvių šėrimo zonoje įrengtos dvi girdyklos. Kad galvijams būtų patogiau, netrukus turėtų atsirasti dar dvi.

Nors šioje zonoje taip pat švaru, nė viena karvė čia nėra atsigulusi. Ilsėtis jos eina į „miegamąjį". „Matytumėte, kaip karvės sugeba patogiai įsitaisyti, atrodo, kad jos...  mėgaujasi paplūdimyje. Karvės nepariečia po savim kojų, guli ištiesusios jas į šoną. Svarbiausia, kad galvijai sveiki, neserga sąnarių uždegimais ir pan. Kitiems galvijų augintojams irgi rekomenduočiau statyti tokią fermą. Tačiau kartoju, reikia pakankamai paruošti kraiko, antraip turėsi ne „miegamąjį", o srutų tvenkinį", - pabrėžia S. A. Jurkus.

Ūkyje sukauptą mėšlą panaudoja laukams tręšti. Ypač daug šios organinės trąšos tenka kukurūzams, nes siekiama gero derliaus.

Karvės ūkyje - atskira grupė, jos iš ganyklų parvaromos melžti į įrengtą melžimo aikštelę baigiamoje statyti fermoje. Ir fermoje, ir lauke visi gyvuliai laikomi palaidi.

Fermoje ūkininkas vienu metu gali laikyti iki šimto karvių, ir sąlygos joms bus dar pakankamai komfortiškos. Baigiamą įrengti fermą S. A. Jurkus ketina pratęsti. Tuomet po stogu galės laikyti ir ritinius kraikui. „Nemėgstu priestatų. Man akiai mielesnė vientisa konstrukcija. Į stirtas sukrauti ritiniai rudenį sulyja, o žiemą jie sušąla, tenka net kirviu kapoti. Apie penktadalis šiaudų kreikimui nebetinka, juos tenka išmesti", - argumentuoja ūkio savininkas. Jis planuoja kitais metais užbaigti statyti pratęstą fermos dalį ir kraiką be nuostolių laikyti po stogu.

Karves melžia tik vyrai

Šiuo metu ūkyje rengiamos melžimo aikštelės pagalbinės patalpos. Vienoje dalyje bus dušai ir persirengimo kambarys ūkio darbuotojams, kitoje - pagrindinis ir atsarginis pieno šaldytuvai.  Ūkininkas sako net negalvojantis apie melžimo robotą, o juodmarges septyniolika metų melžia vien vyrai. „Joks robotas nepakeis žmogaus", - įsitikinęs ūkininkas. Septyniasdešimties piendavių bandą melžėjai pamelžia per porą valandų. Šio darbo nesibaido nei pats ūkio šeimininkas, nei jo sūnūs.

Dabar melžimo aikštelėje - šešios vietos, tačiau patalpa suprojektuota apgalvotai: joje melžimo vietų galima įrengti antra tiek. Dvigubai didesniam skaičiui karvių pamelžti užteks tos pačios įrangos ir tokio pat kiekio dezinfekavimo medžiagų.

Nors melžimo aikštelė turėjo būti eglutės formos, ūkininkas patobulino ir ją. Racionalus sprendimo būdais ne tik leido sutaupyti pinigų, bet ir suteikė galimybę karves pamelžti per dvigubai trumpesnį laiką.  Viskas gana paprasta: ferma suprojektuota taip, kad iš ganyklų grįžusioms karvėms nereikia  pereiti viso tvarto, jos eina tiesiai į melžimo aikštelę. Greta jos - erdvi patalpa veršeliams. Kergiamų telyčių ūkininkas taip pat nelaiko kartu su melžiamomis karvėmis, joms skirtas atskiras aptvaras.

Po specialiai suręsta medine stogine piendavės gauna koncentratais pagardintų pašarų, todėl noriai sugrįžta melžimui. Jei lyja lietus, po stogine jos apdžiūsta, o kaitinant saulutei pasislepia nuo jos spindulių.

Telyčaitės visą šiltąjį sezoną praleidžia ganyklose. „Pavasarį išgename, pervarome iš nuganytos pievos į atžėlusią, ir taip iki ganiavos pabaigos. Į tvartus telyčaitės grįžta tik atšalus orams - paaugusios ir įmitusios", - sako ūkio šeimininkas. Tiek fermoje, tiek lauke visi gyvuliai laikomi palaidi.

S. A. Jurkus ūkininkauja su sūnumis, bendrai naudojasi turima technika ir kartu dirba 200 ha. Sėja miežių, kvietrugių, rapsų, gyvulių pašarui augina kukurūzų. Ūkyje auginama 140 galvijų, pusė jų - melžiamos karvės. Kiekviena jų vidutiniškai per metus duoda 6,5 tūkst. kg pieno. Buliukų nelaiko, paaugintus parduoda mėsai.

Iš pirmos žolės gamina šieną, antrąją suslegia tranšėjose arba kaupuose, o trečiąją nugano. Savo bandai pakanka 10 ha kukurūzų. Racioną paskanina  traiškytais grūdais. Kolūkių laikais S. A. Jurkus dirbo zootechniku, nors pagal išsilavinimą yra agronomas. Jis su žmona užaugino penkis vaikus. Sūnūs Ramūnas ir Stasys bei vyriausia dukra Daiva pasekė tėvo pėdomis ir pasirinko ūkininko kelią. Laima ir Vilma gyvena Kaune, kaip sako tėtis, tapo tikromis miestietėmis. Stanislovas džiaugiasi, kad Ramūnas baigė tuometinį Žemės ūkio universitetą ir įgijo inžinieriaus-mechaniko specialybę - jis ir rūpinasi visa ūkio technika.

S. A. Jurkus pirmasis Tauragės apskrityje pasinaudojo SAPARD parama, o vėliau dalyvavo ir kitose ES finansuojamose programose. Pigiai pastatyta ir racionaliai įrengta ferma - ne vienintelis ūkininko sumanymas. Prieš keliolika metų jis su sūnumis už stebėtinai mažą sumą nuteisė per laukus kelią. Energija trykštantis lėgiškis turi gražių planų ateičiai - kaip duoklę savam kraštui ketina atstatyti Oginskių laikų malūną.

Vilma Kasperavičienė

Mano ūkis, 2013/08