Mano Ūkis 2012/01
Ūkininko pašaukimas – kalvystė
  • D. Kamarauskienė
  • Mano ūkis

Edmundo Štulo sodybą Vencloviškiuose nesunku atskirti - ant nedidelės kalvos stovinčių pastatų stogus puošia vėtrungės. Įsukus į kiemą kalvio rankomis nukaltos įvairiausios dekoracijos akį traukia dar labiau. Tai - kalvystę pamilusio ūkininko kūriniai.

Kalvėje virš durų kabo Edmundo nukaldinta lenta su pasaga ir užrašu: „Kad pasaga neštų laimę, turi arti kaip arklys." Darbštus vyras žino, ką sako - jis dirba 200 ha žemės, šeimai stato naują namą ir dar randa laiko kalvystei. Užkūręs žaizdrą ir paėmęs kūjį į rankas, Edmundas dvasiškai pailsi nuo darbų ūkyje. Ugnis ir metalas jam padeda užmiršti visus rūpesčius. Žiemą daugiau laiko praleidžiantis kalvėje ūkininkas sako įgaunantis dvasinių jėgų pavasariui.

Ūkis - pragyvenimui, kalvystė - sielai. Toks veiklos derinys E. Štului labiausiai patinka. Jeigu kada dėl stichinių nelaimių šeima liktų be derliaus, tai pragyventų iš kalvio amato.

Kurti paskatino garsus kalvis

Jurbarko rajone sėkmingai ūkininkaujantis E. Štulas pašaukimą kalvystei pajuto maždaug prieš septynerius metus. Šis amatas jį užvaldė taip, kad dabar jo rankų dirbiniai sunkiai telpa namuose, jais išpuošta visa didelė sodyba.

„Metalas turi ypač stiprų ryšį su žmogumi - daugelis dar šiltą pačiupinėję prieš jį išsilydo. Metalo trauka labai didelė", - apie žmogaus ir metalo sąlytį E. Štulas žino iš savo patirties. Ūkininkas mano, kad kalvystė užprogramuota jo genuose, nes šviesios atminties tėvas buvo kalvis. Tik sūnaus darbų jis jau nepamatė - Edmundo genai vėlokai apie save priminė, o anksčiau kalvystės amatu jis nesidomėjo.

Mintis apie kalvystę sužadino buities poreikiai. Viskas įgavo pagreitį, kai E. Štulas Raudonės mugėje sutiko garsų kalvį Vytautą Jarutį iš Alytaus ir parodė jam pirmuosius savo darbus. Šis paskatino Edmundą toliau kurti, laikytis senosios meninės kalvystės tradicijų, nepasiduoti komercijai. „Šiam kalvių kalviui iki šiol dėkingas esu", - šiltai apie savo mokytoją atsiliepia E. Štulas. V. Jarutis dažnokai aplanko mokinį, apžiūri jo darbus, eskizus, pataria.

Edmundas pripažįsta: „Meno žinių neturiu visiškai, piešti nemoku." Jis dirbinius kaldina be eskizų, nebent gamina sudėtingą konstrukciją, pavyzdžiui, balkoną. Koks gims kūrinys, tampa aišku tik dirbant, didele dalimi tai priklauso nuo nuotaikos ir įkvėpimo.

Specifinių kalvystės žinių jam taip pat dar trūksta, todėl studijuoja literatūrą, ieško informacijos internete. „Dabar pradedu suprasti, kokią didelę įtaką darbo kokybei turi žinios. Tad kaupiu jas, nes norisi kartelę kelti aukščiau, ypač pažiūrėjus į kolegų darbus", - auksarankis vyras nežada stovėti vietoje.

Metalas jam niekada nebuvo svetimas - pradėjęs ūkininkauti pats nemažai pasigamino žemės ūkio padargų, kai reikia, susiremontuoja techniką. „Bet arklio nepakaustyčiau, tik pasagą nukalti galiu", - juokiasi Edmundas.

Su savo kūriniais sunku išsiskirti

Metalo dirbiniais apstatyta visa kalvė - čia daugiausia pirmieji Edmundo bandymai. Vėlesni jo kūriniai stovi name, sodybos kieme, dalis jų išdovanota. „Sakoma, kiekvienas kalvis turi savo braižą, savo stilių. Bet per tuos neilgus kalvystės metus man jis dar nesusiformavo, nors mokytojas ir kiti kalviai mano darbus atpažįsta. Tačiau aš dar nepriaugau iki to, kad pats suprasčiau savo braižą, man atrodo, kad mano darbai vienas kitam prieštarauja. Tad ir savo geriausio kūrinio dar nenukaldinau", - atvirai kalba E. Štulas.

Kūrybinių minčių jo galvoje - daugybė, bet laiko trūkumas neleidžia visų jų įgyvendinti. Edmundas sako, kad tik 30-40 proc. savo idėjų spėja paleisti į gyvenimą. Jo dienotvarkės grafikas griežtas: pirmiausia - ūkio reikalai, į juos įsiterpusios naujo šeimos namo statybos, o tik tada ateina laikas kūrybai.

Vis dėlto kalvio dirbinių jau sukurta labai daug. Edmundas ir pats stebisi, kada spėjo tiek visko nukaldinti. Tarp originaliausiųjų - į ąžuolą sumontuotas šviestuvas pirtyje, rajono artojų varžybų nugalėtojams skirta skulptūra „Plūgas", šeimos herbas su keturiomis pasagomis, dekoracija veidrodžiui, lango grotelės, įvairios saulutės, žvakidės. Kalvis labiau linkęs į pagoniškas formas, bet dažniausiai temą diktuoja gyvenimas.

Edmundas retai dirba pagal užsakymus. Jis žaizdrą užkuria pajutęs sielos šauksmą. „Esu laisvas - sugalvojau, nuėjau, padariau. Vytautas Jarutis sako, kad esu laimingas, nes nuo nieko nepriklausau. Nukaldinu ką nors, pastatau namie, kam nors patinka ir padovanoju. Tik tokiu būdu mano dirbiniai iškeliauja iš namų, - šypsosi jis. Ir tuoj priduria: - Vis dėlto atiduoti savo darbus man yra sunkiausia. Susigyvenu su jais."

Ūkis - modernus ir išpuoselėtas

Kai pradėjo kalviauti, Edmundui atrodė, kad žino pakankamai daug - muši geležį ir viskas. Tikru kalviu pasijuto nukalęs pirmąją rožę. Tik vėliau, kai įstojo į Lietuvos kalvių sąjungą, jis suprato, kad dar nėra kalvis. „Todėl kiekvienas susitikimas su sąjungos nariais man duoda labai daug, nes gilinu savo žinias, įgūdžius, kaupiu patirtį. Kalvių sąjungoje - labai rimti vyrai, džiaugiuosi, kad priėmė mane į savo šeimą", - sako E. Štulas.

Jis dalyvauja kasmet rengiamuose tarptautiniuose kalvių pleneruose, parodose. Savo darbus sako eksponuojantis dėl to, kad galėtų su kolegomis, kurie gerokai daugiau savo kūrinių atveža, susitikti. Be to, Edmundas nori, kad jo darbą kita akimi įvertintų ir profesionalai, ir paprasti žmonės. Jis įsitikinęs - kūrėjui reikia ir kritikos, nes jeigu tik pats į savo darbus žiūrėsi, pažanga labai menka bus.

Į parodas, muges darbštus ūkininkas vežiojasi paties pasigamintą kilnojamąją kalvę ir gyvai parodo, kaip geležies gabalas virsta dekoracija. Žiūrovų Edmundui niekada netrūksta. Jis pasišventęs meninei kalvystei, pramoninė dirbinių gamyba, kuri šiuo metu, sako, yra labai pelninga, kol kas nėra jo tikslas. Beveik viską gamina sau, todėl jo namuose jau vietos trūksta visiems darbams eksponuoti. 

Patinka ir ūkininkauti, tik kai piktus pokštus krečia gamta, kartais kyla noras turėti tokį verslą, kuriam netrukdytų išoriniai veiksniai. „Kita vertus, ūkis - sutvarkytas, modernus, žemės derlingos. Negali taip imti ir mesti visko. Bet galbūt kada nors perleisiu ūkį sūnui ar dukrai, jeigu jie norės dirbti, o pats galėsiu visą laiką kalvėje leisti", - svarsto apie ateitį ūkininkas.

Per ilgus ūkininkavimo metus jis sukaupė daug agronominių žinių, išpuoselėjo augalininkystės ūkį, kuris 2006 m. buvo pripažintas Jurbarko r. „Metų  ūkiu". Be to, Edmundas yra puikus artojas - šiemet užėmė pirmąją vietą LŽŪKT organizuotose rudeninio arimo varžybose.

E. Štulą gyvenimo keliu lydi puiki šeima: su žmona Aldona jie augina studentą sūnų Paulių ir moksleivę dukrą Gabrielę. Visus ūkio darbus mokantis Paulius kalvyste kol kas nesidomi.

Prieš daug metų stebėdamas dirbantį tėvą, Edmundas taip pat galvojo, kad kalvio amato niekada nesiims. Tad jis neskatina ir savo sūnaus, o gyvenimas, laikui bėgant, pats padiktuos sprendimą.

Dovilė Kamarauskienė

Mano ūkis, 2012/01

 

Naujienų prenumerata

Verslo informacija
Orai