Produktyviausios melžiamos karvės, didžiausia vidutinė banda, daugiausia investicijų į laikymo technologijas, daugiausia automatizuotų melžimo sistemų, aukščiausias darbo efektyvumas – šiais epitetais būtų galima apibūdinti Danijos pieno sektorių. Užkopę beveik į viršūnę, danai pernai dėl krizės turėjo bene daugiausia rūpesčių. Nepaisant to, moderni pramonės šaka išgyveno ir numato didesnes negu pernai investicijas.

Didžiausia Skandinavijos kooperatinė pieno perdirbimo kompanija „Arla Food“, bendradarbiaujanti ir su kitų šalių įmonėmis, šiemet į gamybos modernizaciją, marketingą ir plėtrą ketina investuoti 30 proc. daugiau negu 2009 m., kuomet buvo stipriai apkarpytos išlaidos. Investicijoms numatytas beveik 1 mlrd. Danijos kronų (apie 463 mln. Lt) biudžetas. Pieno gamintojams priklausantis kooperatyvas kartu su užsienio partneriais šiemet planuoja apyvartą padidėsiant 2–3 proc. – iki 47 mlrd. DKK (apie 22 mlrd. Lt). Be to, pranešama, kad kompanija sieks išlaikyti aukščiausią įmanomą pieno supirkimo kainą ir žada didinti pardavimus, ypač aukštesnės pridėtinės vertės produktų. Ūkininkus vienijančio didžiausio Danijos ir Švedijos kooperatyvo, kuriam dabar priklauso beveik 8 tūkst. narių, ištakos siekia 1881 m. Kooperatyvo centrinė būstinė įsteigta Danijoje.

Krizė danų neaplenkė

Pasak Danijos galvijų augintojų federacijos direktorės (DGAF) Gitos Grionbek (Gitte Gr¸nb¿k), pieno sektoriaus vieta šalies ekonomikoje labai svari. Pieno pramonėje kartu su ūkiais sukurta 54 tūkst. darbo vietų. Sektorius uždirba 51 mlrd. DKK (apie 23,6 mlrd. Lt) pajamų (iš eksporto rinkų – 13 mlrd. DKK) ir sumoka 12 mlrd. DKK (5,6 mlrd. Lt) mokesčių. „Tai didelė industrija, tačiau praėjusieji metai šalies pieno gamintojams kaip niekad buvo sunkūs, kai kurie patyrė nemažų nuostolių“, – sako G. Grionbek. Jos teigimu, dar 2009-ųjų rugsėjį jokių ženklų, kad drastiškai nukritusi pieno kaina pradės didėti, nebuvo.

Beje, Danija eksportuoja dar daugiau perdirbto pieno negu Lietuva – net 70 proc. Organizacijos vadovė pastebi, kad rinka tapo visiškai neprognozuojama ir nenuspėjama. Šalies pieno gamintojai lengviau atsikvėpė tik atėjus gruodžiui, kai kaina ūgtelėjo iki 2,18 DKK/kg (apie 1 Lt/kg). Tais metais, kai pieno kainos buvo ypač pakilusios, ūkininkai gaudavo po 2,70 DKK/kg (1,25 Lt/kg). Taigi tarptautinės kooperatinės įmonės planai Danijos pieno gamintojams suteikia nemažai optimizmo, mat į savo ūkius jie investavo itin daug. Ūkininkų skaičiavimais, kad ūkis dirbtų rentabiliai, pieno kaina neturėtų būti mažesnė kaip 2,30 DKK/kg (1,06 Lt/kg).

Krizės metais Danijos fermeriai sulaukė ir bankų smūgio: iki šiol nepriekaištingai veikusi ūkininkų finansavimo sistema dėl ekonomikos nuosmukio užstrigo, įpusėję strigo ir ūkių modernizacijos projektai. „Danai į verslą žiūri labai rimtai: taiko pačias naujausias technologijas, daug investuoja į aplinkos taršą mažinančias sistemas. Be investicijų, taigi ir paskolų, modernizuoti ūkius sunku. Neatsilikti nuo pažangos padedame ir mes kartu su Danijos konsultavimo tarnybos konsultantais, atlikdami labai daug tyrimų, palyginamųjų testų. Organizacija atlieka ir dar vieną svarbią funkciją – bando daryti įtaką žemės ūkio politikai, priimamiems teisės aktams“, – federacijos veiklą pristato jos direktorė. Pasak G. Grionbek, „kovoti“ su politikais ir biurokratais, ypač dėl aplinkosaugos reikalavimų, ne visuomet pavyksta.

Pavydėtinas produktyvumas

Danijos galvijų augintojų federacijai priklauso visi pieninių ir mėsinių galvijų augintojai. Organizacijos duomenimis, Danijos ūkininkai yra išsimokslinę ir turi daug žinių, kaip šerti, melžti ir prižiūrėti gyvulius. Žinių nauda akivaizdi – Danijoje melžiamų karvių produktyvumas didžiausias Europoje ir siekia 8 700 kg. Kai kurie ūkininkai daug metų išlaiko net 12 tūkst. kg primilžius. „Tokių rezultatų pasiekta tik įdiegus gerą bandos valdymo sistemą, genetiškai pagerinus karvių veisles ir iki smulkmenų subalansavus šėrimą“, – įsitikinusi G. Grionbek.

Danija pagal ūkių restruktūrizacijos rodiklius pirmauja pasaulyje. Prieš daugiau kaip 20 metų (1984 m.) Danijoje pienininkyste vertėsi per 30 tūkst. ūkių, dabar pieną gamina tik 4 300 ūkininkų. „Ūkių skaičius per pastarąjį dešimtmetį labai sumažėjo, tačiau karvių produktyvumas išaugo kone du kartus“, – apie didelę pažangą kalba G. Grionbek. Pagal bandos dydį šalis ES užima trečią, o pasaulyje – devintą vietą. Vidutiniškai viename ūkyje laikoma 116 melžiamų karvių. Pieno gamyba koncentruojasi 100–199 karvių bandose. Iki ūkių restruktūrizacijos šalyje buvo laikoma 1,1 mln., dabar – 551 tūkst. karvių. Tik užpernai, kai ES leido kasmet didinti pieno kvotas, piendavių skaičius šiek tiek padidėjo. Daugiau kaip 70 proc. melžiamų karvių laikoma boksinio tipo karvidėse ištisus metus.

Danijai suteikta 4,6 mln. t pieno kvota. Kiekvienais metais šalis ją įvykdydavo, o kartais ir viršydavo. Šalyje daug dėmesio skiriama sveikai mitybai. Iš visų pieno gamintojų 421 melžia ekologišką pieną, kuris superkamas 0,50 DKK/kg brangiau. Ekologinė pieno gamyba sudaro apie 10 proc. viso šalyje pagaminamo pieno kiekio.

G. Grionbek tikina, kad šalies ūkių modernizacija turėjo didelės įtakos visam pieno sektoriui. „Nuo 2005 iki 2008 m. viename ūkyje pieno gamyba padidėjo vidutiniškai 88 tonomis, t. y. 10,7 proc. Naujos technologijos padidino pienininkystės efektyvumą. Tai rodo darbo produktyvumo rodiklis, pagrįstas pieno gamybos lygiu per 1 val. Skaičiuojama, kad Danijoje per valandą pagaminama beveik 250 kg pieno“, – skaičius pateikia DGAF vadovė.

Iššūkis – griežtėjanti aplinkosauga

DGAF vadovės žodžiais, Danija „pamišusi“ dėl aplinkosaugos. „ES reglamentus siekiama įgyvendinti 100 proc., o dažnai reikalavimų lazda net perlenkiama. Visa šalies teritorija pripažinta jautria nitratams zona, todėl į 1 ha negalima įterpti daugiau kaip 170 kg azoto“, – tvirtina G. Grionbek. Anot jos, tai labai didelis stabdys ūkių plėt-rai, mat žemės kaina Danijoje iki šiol buvo rekordinė – 250 tūkst. DKK/ha (115,7 tūkst. Lt/ha). Pernai ji sumažėjo, bet ne tiek daug, kad būtų įperkama. Ir bankai paskolų lengva ranka nebedalina. „Ūkininkai negali didinti bandų, nes negali išplėsti žemės plotų organinėms trąšoms paskleisti. Arba turi sudaryti sutartis su kaimynais. Deja, žmonės šiandien siekia naudos ir dar prašo už paskleistą mėšlą mokėti po 10 DKK/t (4,63 Lt/kg)“, – apie ūkių plėtros kliūtis kalba G. Grionbek. Išeitis būtų plėsti biodujų gamybą (Danijoje veikia nedaug biodujų jėgainių), tačiau investuoti į ją ūkininkai nenusiteikę, nes valstybinė parama labai maža.

Pasak DGAF vadovės, Danija maža šalis, kurioje aplinkos tarša – labai aktuali problema. „Nuo 1970 m. visuomenėje įsivyravo nuostata, kad ūkininkas – tai žmogus, kuris labiausiai teršia gamtą. Todėl ūkiuose daroma viskas, kad tarša sumažėtų, pavyzdžiui, Danijoje privalu uždengti skystojo mėšlo rezervuarus“, – pasakoja G. Grionbek. Susirūpinus aplinkosauga, per pastaruosius 20 metų azoto emisija žemės ūkyje sumažėjo 56 proc., fosforo – 82, o amonio – 43 proc. Nuo 1990 m. anglies dvideginio emisijos taip pat sumažėjo – maždaug 30 procentų.

Net ir pasiekus tokių rezultatų, aplinkosaugos tarnybos ir parlamentarai dėmesio žemės ūkiui nemažina. Atvirkščiai, pasak G. Grionbek, kurioziškai atrodo Danijos politikų norai apmokestinti iš karvės išskiriamą metaną. „Dar labiau mus glumina pasigirdusios kalbos apie pieno riebalų apmokestinimą. Norėta patvirtinti riebalų mokestį, tačiau mes tam pasipriešinome. Negi sveikiau gerti kokakolą? – problemas vardija G. Grionbek. – Aplinkosauga – didelis iššūkis, tačiau, nepaisant biurokratinių kliūčių, mūsų ūkininkai yra efektyvūs gamintojai, turintys didelį pieno gamybos didinimo potencialą.“