„Labai svarbu, kad alternatyvios energijos žaliavos gamintojai ir jų organizacijos (Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga ir pan.) nepraleistų galimybės spręsti savo likimą patys. Kad neatsitiktų, kaip su pieno ar mėsos perdirbimo pramone, kai su žaliavos gamintojais buvo nesiskaitoma – jie tiesiog buvo apiplėšinėjami. Jau šiandien reikia rūpintis įstatymais, kad žaliavos gamintojai būtų laikomi lygiaverčiais perdirbėjų ir prekybininkų partneriais, kad neatsirastų monopolistas, turintis išskirtines teises prekiauti biokuru. Ir smulkesnieji gamintojai turi išsikovoti teisę būti lygiaverčiais rinkos dalyviais.“

Žmogaus veiklos pasekmės

Pasaulis nori būti pasirengęs ateities ekonominėms, energetinėms ir klimato krizėms. Per pastaruosius keletą šimtmečių žmonijos veikla įgavo tokį mastą, kad dėl jos ėmė keistis atmosferos sudėtis. Viena pagrindinių šio reiškinio priežasčių yra ta, kad, plėtojant ekonomiką, labai sparčiai auga energijos poreikis, vis daugiau sudeginama kuro. Pagrindiniai energijos šaltiniai šiuo metu tebėra nafta, gamtinės dujos ir anglis, tačiau jie sparčiai senka, o iš jų pagaminta energija nuolat brangsta. Uraganai „Katrina“ ir „Rita“ nusiaubė JAV naftos versloves Meksikos įlankoje, naftos barelio kaina pakilo iki 71 USD, o investicijų bankai prognozuoja, kad iki metų pabaigos ši kaina pasieks 75 dolerių (217 Lt) už barelį ribą. Nėra nė menkiausių vilčių, kad kainos dar kada nors galėtų sumažėti. Dabar vien JAV per dieną sunaudoja apie 10 mln. barelių naftos, o 2014 m. tiek pat sunaudos ir Kinija. Jau dabar kai kurie ekspertai abejoja, ar naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) turės finansinių išteklių patenkinti 2025 m. net iki 110–115 mln. barelių per dieną išaugsiančią naftos paklausą.

Problemų kelia ne tik senkantys ir brangstantys energijos ištekliai. Be atodairos deginant iš Žemės gaunamas iškasenas (anglį, naftą, dujas), į atmosferą išsiskiria dideli kiekiai žmonių ir gyvūnų sveikatai pavojingų junginių ir vis daugiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų (anglies dioksido, azoto oksido, metano ir kt.) patenka į aplinką. Dėl šiltnamio efekto prasidėjo globalinis klimato atšilimas, kurio katastrofiški padariniai žmonijai akivaizdūs jau šiandien. Dėl šių priežasčių vis daugiau dėmesio skiriama alternatyvioms degalų rūšims iš atsinaujinančių energijos šaltinių, sparčiai kuriamos jų panaudojimo technologijos ir gamybos įranga.

Tą itin aktyviai daro kylančios ekonomikos šalys (Brazilija, Indija, Kinija). Pavyzdžiui, Indija jau yra sukūrusi kompleksinę bioetanolio gamybos technologiją nuo gamyklos pamatų iki mažiausio raktelio. Brazilijoje etanolio gamyba automobilių kurui 2010 m. pasieks 5 mln. t per metus, o Kinija į biodyzelio gamyklas planuoja investuoti per 1 mlrd. dolerių. Gamyklas ketinama statyti tolygiai per visą šalies teritoriją nuo pietų į šiaurę. Itin svarbus ekonominis momentas, kad šalis planuoja arba pati užsiauginti, arba pirkti rapsų sėklas, bet ne aliejų.

 
Taip bus kuriama pridėtinė vertė, plėtojama gamyba, įdarbinama daug žmonių. Tos gamyklos perdirbs sėklas, išspaus, išvalys aliejų ir pagamins butilo metilo esterį – biodegalus. Viena vertus, taip bus papildomi energetiniai šalies resursai, kita vertus, tie resursai bus augalinės kilmės, neteršiantys aplinkos. Taip šalis laikysis Kioto protokolo reikalavimų ir už biokuro naudojimą sutaupys tam tikrą taršos kvotą, tai yra galės plėtoti kitokią gamybą, kurios metu į atmosferą išskiriamas anglies dvideginis, o jo kiekį kaip tik ir ribos turima kvota.

Redakcijos pastaba. Jau netrukus ir Lietuvoje bus galima investuoti į šį neįprastą produktą – apyvartinius taršos leidimus. Nuo metų pradžios šio produkto kaina užsienio biržose padidėjo daugiau kaip 300 proc. Apyvartinis taršos leidimas (ATL) – tai Europos Sąjungos energetikos įmonėms paskirstytų leidžiamos taršos kvotų vienetas. Turėdama vieną leidimą, įmonė į aplinką gali išmesti toną anglies dvideginio.

Ateities gamykla

Ateities svajonių gamykla yra tokia, kur lanksčiai valdoma gamyboje naudojama energija (garai), taip pat surenkamas visas galimas energijos ir šilumos perteklius ir paskirstomas technologiniame procese. Pvz., iš tonos grūdų gaunama apie 650 kg etanolio, likę žlaugtai biofermentacijos būdu perdirbami į dujas (panaudojami biocheminiai preparatai – enzimai, fermentai). Dujos naudojamos kaip energijos šaltinis generatoriuose, gaminama šiluma ir elektros energija, kurios visiškai pakanka visos gamyklos poreikiams, be to, dar gaunama ir biotrąšų. Praktiškai susidaro uždaras, be atliekų, gamybos ciklas, kur pasigaminama energija ir sunaudojami visi kiti komponentai.

Biokuro gamybos ir naudojimo plėtros nauda daugialypė: auginama produkcija ne maisto reikmėms; sumažinama perteklinė produkcija; gaminami vertingi gyvulių pašarų priedai – rapsų išspaudos (mažiau reikia pirkti brangių baltymingų pašarų priedų gyvuliams – sojų, saulėgrąžų ir pan.); panaudojami apleistų žemių plotai; pinga degalai ir jie yra ekologiški, neteršiama gamta; už biokuro naudojimą gaunama kvota gamybai, teršiančiai atmosferą. Šia kvota leidžiama prekiauti. Kita vertus, per kvotas tarša kontroliuojama; sumažėja brangios naftos produktų importas ir šalies priklausomybė nuo jos tiekėjų; plėtojamos naujos pramonės šakos, atsiranda naujų darbo vietų, gaminami aukštesnės pridėtinės vertės produktai; valstybei mokami papildomi mokesčiai; pagyvėja daugelio produktų vidaus apyvarta, o valstybės išleisti pinigai biokuro gamybai subsidijuoti netrunka atsipirkti.

Lietuvos potencialas

Visa tai, kas vyksta pasaulyje, jau neaplenkia ir Lietuvos, globalizacijos reiškiniai nepalieka nuošalėje nė vieno pasaulio žemyno ar šalies. Konferencijoje buvo apibendrinti tyrimai, kurie įvertino Europos šalių alternatyvių energijos šaltinių potencialą. Pagal šiuos tyrimus Lietuvos bioenergetiniai resursai prilygsta Vengrijai. Ateityje Lietuva galėtų išauginti 0,5 mln. t rapsų sėklų. Iš tonos šaltuoju būdu galima išspausti iki 330 kg aliejaus, o iš jo, jei technologinis procesas tinkamai tvarkomas, biodyzelio išeiga gali siekti 95 proc. Taigi patys galėtume apsirūpinti biodyzelinu, eksportuoti ir dar, jei ne prekiauti, tai bent turėti taršos emisijos atsargų tolimesnei pramonės plėtrai. Šią biodyzelino gamybą ribotų tik užauginamų rapsų kiekis (sėjomainoje galima auginti iki 25 proc. rapsų).

Biodyzelino ekonomika susideda iš 2 komponentų: paties biokuro ir išspaudų, kurios rinkoje gana brangios. Išspaudas naudojant kaip pašarą, galėtų paspartėti ne tik mėsinės galvijininkystės, bet ir nekvotuojamos kiaulininkystės plėtra. Kitas momentas – Lietuvai kur kas labiau apsimokėtų pirkti ne brangias sojos išspaudas pašarui, o pačias pupeles ir čia pat spausti aliejų, dalį jo naudoti biodyzelino gamybai, kurti darbo vietas ir pridėtinę vertę. Žinoma, pupelių reikėtų atsivežti didelius kiekius, kad jų perdirbimas apsimokėtų. Visai įmanomas variantas Lietuvoje į aliejų perdirbti ir šiltuose kraštuose auginamas palmes.

Biodyzelį gaminti gali ne tik stambios įmonės, bet ir žemės ūkio kooperatyvai, užsiauginantys žaliavos. Įrangos tam yra sukurta pačios įvairiausios, yra žinoma, kur jos gauti ir kiek tai kainuoja. Labai didelių investicijų tam nereikėtų, galima būtų patenkinti savo poreikius, o likutį parduoti.

Biodyzelis ES ir pasaulyje yra naudojamas grynas arba pridedant jo iki 20 proc. į tradicinius degalus. Tam jokių papildomų technologijų nereikia. Šiuo atveju yra svarbu, kad žemdirbių organizacijos – Žemės ūkio rūmai, Ūkininkų sąjunga, kooperatyvai – nepražiopsotų galimybės spręsti savo likimą patys. Jau šiandien jie turėtų pradėti rūpintis įstatymais, kad neatsirastų monopolistas, turintis išskirtines teises prekiauti biokuru, jį maišyti su tradiciniais mineralinės naftos produktais. Šiandien ir smulkesnieji gamintojai turi išsikovoti teisę būti lygiaverčiais rinkos dalyviais.

Etanolio panaudojimas

Lietuva turi pakankamai žaliavų ne tik biodyzelinui, bet ir etanoliui gaminti: grūdai (ir šiaudai), bulvės, įvairios energetinės plantacijos, cukriniai runkeliai (melasa). Biodyzelino gamyba yra limituota, o etanolį praktiškai galima gaminti visur ir iš visko. Kitose šalyse tam naudojami ir kukurūzai, cukranendrės, nendrės, topinambai, ryžiai, saldieji sorgai ir kiti augalai, gyvulininkystės, maisto pramonės organinės, komunalinės atliekos (surenkamos dujos iš sąvartynų, deginamos katilinėse, gaminančiose šilumą ir elektros energiją).

Etanolio gamybai nereikalingi didelio baltymingumo grūdai, tad Lietuvoje jį galima gaminti iš mažiau dirvai, tręšimui ir augalų apsaugai reiklių javų – rugių ir kvietrugių. Sparčiai plėtojamos technologijos, leidžiančios etanolį gaminti iš medienos atliekų ir greitai augančių medžių ar krūmų (gluosniai, drebulės, karklai), kurie šiandien naudojami kaip kietas biokuras. Etanolyje esantis deguonis padeda sudegti benzinui daug švariau ir efektyviau. Degdamas etanolis neišskiria tokių teršalų ir aromatinių junginių, kokius išskiria įvairūs chemikalai, esantys benzino sudėtyje.

Etanolio naudojimo lyderės pasaulyje yra Brazilija, JAV, Kanada, tačiau jas labai sparčiai vejasi Kinija ir Indija, gaminanti įvairiaus galingumo įrengimus šiai pramonės sričiai. Tobulėjant technologijoms, etanolio kaina per paskutiniuosius 20 metų labai sumažėjo, o jo panaudojimo galimybės praktiškai yra neribotos (pvz., E 85 markės kure mineralinės alyvos yra tik 15 procentų).

Kas yra biodegalai

Biomasė yra vienas labiausiai paplitusių ir plačiausiai naudojamų atsinaujinančių energijos šaltinių. Kasmet fotosintezės metu augalų stiebuose, šakose ir lapuose sukaupiamas energijos kiekis, keletą kartų didesnis už pasaulio energijos poreikius.

Biomasė išsiskiria iš kitų energijos šaltinių tuo, kad tai akumuliuota saulės energija, o kurą (jis gali būti kietas, skystas arba dujos), pagamintą iš biomasės, įprasta vadinti biodegalais, kurie gali būti benzininiai ir dyzeliniai (skirti kibirkštinio uždegimo arba dyzeliniams varikliams, pastarieji labiau paplitę). Pirmieji gaminami etanolio arba metanolio (maišomi su benzinu), antrieji – augalinių riebalų pagrindu (biodyzelinas, maišomas su tradiciniais degalais).

Svarbiausias biodegalų pranašumas – mažesnis kenksmingų medžiagų išmetimas į orą, palyginti su tradiciniais degalais. Biodegalais laikomi tik tokie degalai, jei ne mažiau kaip 90 procentų jų kiekio suyra per 21 parą.
Senajame žemyne viena populiariausių biodegalų rūšių – biodyzelinas. Pagrindinė biodyzelino žaliava – rapsų augalai, fotosintezės metu vėl sunaudojantys biodyzelino išskirtus anglies junginius. Be ekologinio efekto, biologiniams degalams skirtų žaliavų auginimas ir perdirbimas – tai ir ekonominis-socialinis efektas (naujos darbo vietos, gaminama aukštesnės pridėtinės vertės produkcija ir kt.). Tai labai svarbu žemės ūkio produktais perpildytoje ES rinkoje.

Nors biodyzeliną galima gaminti ir iš saulėgrąžų ar sojų pupelių, palmių, alyvų aliejaus, taip pat iš gyvulinių riebalų, Europoje labiausiai paplitusi jo gamyba iš rapsų (rapsų metilo esteris – RME).

Kioto protokolas

Kioto (Japonija) konferencijos protokolas po ilgų pasaulio valstybių derybų ir parengiamojo darbo priimtas 1997 m. gruodžio 10 d. Šis dokumentas nurodo, kokiu procentu kiekviena šalis turi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą iki 2008–2012 m. (palyginti su baziniais 1990 m.).

 
Pagal šį protokolą JAV turėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą per 7 proc., ES šalys (tarp jų ir Lietuva) – 8 proc., Japonija ir Kanada – 6 proc. ir t.t.

Europos Taryba 1996 m. išleido Žaliąją knygą „Energija ateityje: atsinaujinantys energijos šaltiniai“, kurioje numatytas strateginis ES šalių tikslas padvigubinti atsinaujinančių energijos šaltinių indėlį bendrojoje energijos gamyboje ir pasiekti, kad 2010 m. jis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų.

Kioto (Japonija) konferencijos protokolas po ilgų pasaulio valstybių derybų ir parengiamojo darbo priimtas 1997 m. gruodžio 10 d. Šis dokumentas nurodo, kokiu procentu kiekviena šalis turi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą į atmosferą iki 2008–2012 m. (palyginti su baziniais 1990 m.).

Pagal šį protokolą JAV turėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą per 7 proc., ES šalys (tarp jų ir Lietuva) – 8 proc., Japonija ir Kanada – 6 proc. ir t.t.

Europos Taryba 1996 m. išleido Žaliąją knygą „Energija ateityje: atsinaujinantys energijos šaltiniai“, kurioje numatytas strateginis ES šalių tikslas padvigubinti atsinaujinančių energijos šaltinių indėlį bendrojoje energijos gamyboje ir pasiekti, kad 2010 m. jis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų.