Pomėgiai
Gyvena iš to, ką keturios rankos nupina
2016-12-30

Daugiau kaip du dešimtmečius iš vytelių įvairius gaminius pinantis alytiškis Vitas Kašėta nesigaili atsisakęs automobilių remonto ir visa galva paniręs į pynimą. Jam ir žmonai Aurelijai šis amatas tapo pragyvenimo šaltiniu ir kartu gyvenimo būdu.

Sutuoktiniai pripažįsta, kad šiais laikais pinigus galima uždirbti daug lengviau negu iš pynimo, tačiau jiems ši veikla teikia džiaugsmą ir malonumą, kaip ir prekyba savo gaminiais. „Galėtume parduoti daug daugiau, bet gyvename iš to, ką mūsų abiejų keturios rankos padaro - esu reiklus sau ir savo gaminių kokybei. Žmogus, paėmęs mano gaminį, broko negali rasti", - tikina V. Kašėta ir priduria, kad paties geriausio savo gaminio dar nėra nupynęs.

Pynėjas sako, kad kokybei dėmesio neskiriantys tautodailininkai labai greitai nusivilia visomis mugėmis ir pirkėjais, ima keikti valdžią ar valstybę. „O žmonės ieško kokybiškų gaminių, renkasi. Jei nupirks iš tavęs krepšį ir jo rankena nutruks, jis daugiau nieko iš tavęs nebepirks. Jei gaminys gerai nupintas, jis pats gali sutrūnyti, tačiau rankena negali ištrūkti, jei nutrūko, tai specialistui didžiausia gėda", - tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi Vitas.

Dirbti reikia atsakingai, sąžiningai ir su meile, o tai, ko gero, jaučia ir pirkėjai, mugėse noriai perkantys įvairių formų ir paskirties jų rankomis pintus krepšius. „Meilė savo darbui - gal tokia mūsų sėkmės formulė", - sako Vitas, prisimindamas atvejį, kaip sunkiai sekėsi pažįstamo pynėjo, kuriam šis darbas nemielas, pintines parduoti. Nors stengėsi jas iškelti į viršų, kad geriau matytųsi, tačiau žmonės tol jų nepirko, kol Kašėtos neišpardavė savo pintinių. „Nors mano akimis žiūrint, jo gaminiai kokybiški, bet jis tą darbą dirba per prievartą, bet kada jo atsisakytų, jei turėtų kitą pasirinkimą. Tada ir patikėjau, kad su meile bei pasimėgavimu daromi gaminiai ir žmones traukia", - sako V. Kašėta. Kad Vitui meilės darbui ir užsidegimo netrūksta, patvirtina ir žmona Aurelija: „Jis arba pina, arba apie pynimą galvoja."

Gebėjimą gražiai pinti atrado atsitiktinai

Jau tris dešimtmečius santuokoje gyvenantys Vitas ir Aurelija abu kilę iš Daugų, o susipažino vidurinėje mokykloje. Viešėdami pas Aurelijos tėvus Dauguose, jie sulaukė ir pasiūlymo pinti - prie ežero ilsėtis iš Kauno atvykęs vienos pynimo firmos vadovas pakalbino Aureliją pasimokyti pinti, nes įmonei labai trūko pynėjų. „Man šis pasiūlymas labai tiko. Galvojau, galėsiu namie būti, vaikais rūpintis ir kartu pinti", - pasakoja moteris, tuo metu auginusi dvi dukras. Mokytis pinti reikėjo važiuoti į Kauną, Vitas sutiko ją vežioti. Kol ji pindavo, vyras sėdėdavo ir žiūrėdavo, kol kartą tos įmonės vadovas pasiūlė ir jam pabandyti. Bandymo rezultatai nustebino ne tik įmonės vadovą, bet ir patį Vitą...

Kiekvienas nupintas gaminys gerai išplaunamas ir išdžiovinamas. Kašėtų tandeme pagalbinius darbus atlieka Aurelija, o pynimas ir atsakomybė už gaminių kokybę ir tvirtumą, naujovių paieška tenka Vitui

„Visada galvojau, kad pynimas - moteriškas darbas, su vyrišku užsiėmimu jo niekada nesiejau. Bet kai ten nuvažiavau, pamačiau, kad nemažai vyrų rimtus gaminius daro. Paragintas pabandžiau, o kai pirmą darbą pagyrė, apėmė azartas, noras daugiau pinti atsirado. Tada automobiliai visai nebeįdomūs tapo", - netikėtą gyvenimo posūkį prisimena V. Kašėta. Dabar jis pabrėžia, kad pynimas - išimtinai vyriškas darbas, mat jei nori, kad gaminys būtų tvirtas, reikia jį pinti iš storesnių vytelių, o tam būtinos ypač stiprios rankos.

Įmonėje mokyti pynėjai iš pradžių pynė krepšius katėms - didžiuliai jų kiekiai iškeliaudavo į Prancūziją ir Vokietiją. Vėliau pasipylė kvadratinių stalčiukų komodėlėms užsakymai, kuriuos pateikdavo Vokietijos, Olandijos, Belgijos baldų gamyklos. Pasak sutuoktinių, būtent tų stalčiukų pynimas labiausiai varė iš proto - tas pats standartas, tas pats dydis ir tas pats darbas kiekvienais metais. Įkainiai buvo nedideli, bet poreikis didžiulis, tad, norėdami kuo daugiau užsidirbti, dirbo ir savaitgaliais, per dieną nupindavo po 10 stalčiukų. Vykdydami įmonės užsakymus maždaug 12 metų Kašėtos dirbo namuose - tam buvo paskyrę vieną buto kambarį.

„Labai atsibodo monotoniškas darbas ir daryti tą patį gaminį ilgą laiką. Jaučiau, kad galiu gerokai daugiau", - kaip nusprendė imtis savarankiškos veiklos, pasakoja Vitas. Tiesa, įmonės vadovas nebuvo patenkintas, kad išeina geriausias pynėjas ir skeptiškai vertino jo norą dirbti savarankiškai. „Jis pinti mokė tik krepšius ir tuos stalčiukus, tad tikrai nesitikėjo, kad daugiau sugebu. Visa kita daryti išmokau pats", - sako pynėjas, neslėpdamas, kad nemažai gaminių, ypač fotelių ir krėslų, teko išdalyti giminėms, kol pavyko rasti tinkamas proporcijas.

Pokyčių poreikis verčia eksperimentuoti

Kašėtos pina keliolikos formų, dydžių, vienos, dviejų ar trijų spalvų pintines, įvairios paskirties dėžes, skrynias, supamuosius kūdikių lopšius, baldus - apskritus ir stačiakampius stalus, kėdes, fotelius, komodas, supamuosius krėslus. Beje, jų gaminiams 2013 m. suteiktas Tautinio paveldo produkto sertifikatas.

„Kai nusibosta daryti vienos rūšies gaminius, sugalvoju ką nors naujo. Daug idėjų kaimyninėje Lenkijoje ir internete randu, tada kažką savo pridedu. Visokių minčių kyla. Beje, aš pirmasis Lietuvoje pintines marginti pradėjau ir žmonėms tai labai patiko, vienintelis esu tris spalvas įvedęs. Pats sugalvojau ir kaip rudą vytelių spalvą išgauti", - sako Vitas ir juokiasi, kad kiti pynėjai ilgai klausinėjo ir galvas suko, kol išsiaiškino.

Vasaros kavai

Naujovėms imlus pynėjas pasakoja, kad mintis į pintines trečios spalvos vyteles įpinti kilo, kai kiti pynėjai jį mėgdžioti ėmė. Žinoma, galėtų dabar ir jie rusvų vytelių į savo gaminius įpinti, tik visa bėda, kad norint jų parsivežti, tenka kelis šimtus kilometrų įveikti - Kašėtos važiuoja jų pirkti į Lenkijos gilumą.

„Žmonės skirtingi, tai ir krepšių visokių reikia pridaryti. Siūlydami kuo didesnę įvairovę ir madas patys diktuojame", - šypsosi pynėjas, prisimindamas nuolatinių pirkėjų lūpose skambantį klausimą: „Ką naujo turite?"

Nors mugėse tautodailininkai stengiasi pristatyti visą pinamų gaminių asortimentą, tačiau neslepia, kad sunkiausia yra parduoti baldus. Jei iš pradžių per metus parduodavo 15 baldų komplektų, tai dabar gerokai mažiau - koją kiša ne itin kokybiški, tačiau pigesni vietnamiečių ar tailandiečių gaminiai. „Deja, jie ne tik kliba, bet ir greitai subyra. Esame bandę juos restauruoti, tačiau neverta, geriau į naują investuoti. Pigiai baldus įsigijęs žmogus įsivaizduoja, kad ir jo taisymas daug nekainuos, nors reikia viską iš naujo perpinti. Paprastai restauracija atsieina brangiau nei pats baldas vertas", - patirtimi dalijasi Vitas.

Maždaug prieš dešimtmetį Mamų klubas paprašė supamąjį lopšį ant lingių nupinti, nes lig tol niekas tokių Lietuvoje negamino (buvo pinami pakabinami, šiek tiek didesni už krepšius). Pynėjas su pažįstamu staliumi ilgai bandė ir ieškojo optimalių matmenų, tačiau gautu rezultatu liko patenkinti. Tad iš pradžių lopšiai buvo ypač populiarūs, dabar jų paklausa sumenko - nupinti pirmieji lopšiai eina iš rankų į rankas, ne vienas vaikas juose užauga, be to, ir įvežtinių pasiūla didžiulė.

Teko amatininkui ir nemažai nestandartinių gaminių pinti, tiesa, iš pradžių dirbta nuostolingai, nes sunku būdavo apskaičiuoti, kiek darbo ir medžiagų reikės užsakymui įvykdyti. „Dabar išmokome apskaičiuoti, tačiau prie nestandartinių gaminių daug darbo, tai ir kaina jų didelė, todėl žmogus pirmiausia turi pagalvoti, ar nori už tai mokėti", - sako pynėjas ir pastebi, kad kai kurie užsakymai iš tiesų nustebina. Pavyzdžiui, vienas klientas paprašė didelę skalbinių dėžę nupinti, tačiau nepagalvojo, kaip ją pro duris įneš, tad turėjo net staktą išsiardyti.

Žiemą pina, vasarą prekiauja

Savo amatą mylintys pynėjai negali tinginiauti, todėl dirba ištisus metus ir į Alytaus priemiestyje įsigytas dirbtuvėles važiuoja kasdien, išskyrus sekmadienį. Aurelija neslepia, kad vyrui sekmadienis - kančių diena, nes be darbo jis vietos sau namuose neranda. Sutuoktiniai užsibrėžia kiekvienos dienos normą, kiek gaminių turi nupinti, ir stengiasi jos laikytis, kai kada nuo aštuonių ryto prireikia ir iki devynių vakaro padirbėti. Vitas juokiasi, kad tautodailininkai ir amatininkai gyvena visai kitaip nei kiti žmonės, kitaip jie ir pinigus tvarko, mat gana ilgą laiką turi gyventi iš santaupų.

„Jei nebus disciplinos, pinigų neuždirbsi. Vasarą būna didelių mugių, kur gera prekyba, tad uždirbtus pinigus atsidedame. Šiuo metu gyvename iš to, ką praeitų metų žiemą nupynėme ir per muges pardavėme. Dabar 5 mėnesius intensyviai dirbsime, kol gaminius išvešime į Vilniaus Kaziuko mugę parduoti", - aiškina sutuoktiniai. Būtent šiai mugei daugiausia gaminių reikia pasiruošti, čia Kašėtų pintinės didelę paklausą turi - vilniečiai, beje, kaip ir klaipėdiečiai, ypač vertina rankų darbą.

Pradėję pardavimų sezoną Kaziuko muge Vilniuje, per metus su savo gaminiais jie aplanko devynias muges: važiuoja į Vilniaus Kaziuko ir Tautų muges, parodą „Ką pasėsi" Kaune, sezono atidarymą ir uždarymą Druskininkuose, Alytaus miesto šventę, Mindaugo karūnavimo šventę Kernavėje, Jūros šventę Klaipėdoje ir Grybų šventę Varėnoje. Nors galėtų prekiauti visų miestų švenčių mugėse, tačiau neužtenka tam gaminių - Kašėtos griežtai laikosi pozicijos prekiauti tik tuo, ką patys nupina. „Nesame buvę Panevėžyje, Anykščiuose, Zarasuose, Žemaitijos krašte tik Klaipėdos Jūros šventėje nuolat dalyvaujame. Šiauliuose lankėmės tik kartą, o Kaune Kaziuko mugėje niekada nesame buvę", - norimus aplankyti miestus vardija V. Kašėta ir priduria, kad yra pakviesti savo gaminiais prekiauti ir kaimyninėje Latvijoje.

Pirkėjams atiduoda visą save

Ne tik gaminių kokybei, bet ir darbo kultūrai mugėse išskirtinį dėmesį skiriantys pynėjai pastebi, kad, ko gero, pardavimų sėkmei įtakos turi ir pačių pardavėjų įvaizdis bei jų požiūris į klientą. „Reikia gerbti savo pirkėją, tad pirmiausia būtina tvarkingai atrodyti ir geros nuotaikos būti, o atvažiavus į mugę - dirbti, mandagiai žmones pakalbinti, neįkyriai savo gaminius pasiūlyti. Pirkėjui būtina visą savo dėmesį skirti, negalima sėdėti susiraukus ir kortomis lošti ar telefoną maigyti. Žmogui svarbu patarti, kokia pintinė kam labiau tinka, atsakyti į klausimus, pabendrauti, tada ir perka noriai", - darbo mugėse taisykles aiškina pynėjai, neatmesdami ir psichologinių niuansų.

Vitas pasakoja, kad ne kartą teko girdėti kitų pynėjų nusiskundimus, kad atvažiavę Kašėtos visą mugę sugadino - geros nuotaikos nestokojantys ir žodžio kišenėje neieškantys tautodailininkai tiesiog traukte traukia pirkėjus, kurie jei ir neperka, tai bent pabendrauti ateina. „Jei atvažiavai pas žmones, kurie tau duoda pragyvenimą, turi jiems atiduoti visą save. Didelis džiaugsmas, kad žmogus apskritai ateina į mugę, juk šiais laikais nieko netrūksta, galimybių daug. O kai dar ateina kitų pynėjų gaminius apžiūrėję ir sako, kad pas jus daug gražiau - širdį glosto tokie žodžiai", - prasitaria pynėjas.

Džiugina juos ir tai, kad gaminių kokybę vertinantys žmonės ne tik patys sugrįžta, bet ir savo pažįstamiems juos rekomenduoja. Štai prekiaudami Jūros šventėje Klaipėdoje Kašėtos prie palapinės Alytaus vėliavą išsikelia, kad nereikėtų žmonėms klausinėti, kur tie alytiškiai pynėjai prekiauja. „Važiuodami iš Jūros šventės namo visą kelią tylime - būnu užkimęs nuo šnekėjimo ir apsalęs nuo gerų emocijų", - sako Vitas Kašėta, sėkmingai mugėse savo gaminius parduodantis ir meile savo amatui spinduliuojantis Alytaus pynėjas.

Gitana KEMEŽIENĖ

Linos MOCKEVIČIENĖS nuotraukos

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios priežastys verčia / priverstų atsisakyti ūkio?
Orai