Pomėgiai
Eržvilko kraštas - bandonijos sostinė
2016-11-07

Jurbarko rajone, prie Šaltuonos upelio, įsikūręs Eržvilko miestelis garsina Lietuvą ypatingo instrumento - bandonijos - melodijomis. Prieš keturiasdešimt metų, 1976-aisiais, suburtas bandonininkų ansamblis iki šių dienų neleidžia užmarštin nueiti tradiciniam Eržvilko krašto instrumentui, o kartą per metus vykstantis respublikinis festivalis „Antanų polka" miestelį paverčia tikrų tikriausia bandonijos sostine.

Ansamblis „Eržvilko bandonija" - unikalus liaudies kolektyvas, kurio repertuare daugelį metų atliekami kūriniai atspindi Eržvilko krašto folklorą. Ansamblio melodijos dešimtmečius liejasi ne tik regioninėse šventėse, bet ir tarptautiniuose festivaliuose, radijo ir televizijos laidose. „Eržvilko bandonija", šiais metais švenčianti 40 metų gyvavimo jubiliejų, yra pelniusi prestižinį „Aukso paukštės" apdovanojimą ir pripažinta nematerialiosios kultūros paveldo vertybe.

Ansamblio vadovė Gintarė Stirbienė džiaugiasi, kad kolektyvas sėkmingai koncertuoja ir kviečia visus į tradicinį respublikinį festivalį „Antanų polka"

Muzikalus kraštas

Savo muzikantais Eržvilkas puikuojasi nuo senų laikų. Kaip liudija rašytiniai šaltiniai ir gyvi likę amžininkai, bandonija į Eržvilką pateko iš Vokietijos. Šį instrumentą Pirmojo pasaulinio karo metais atsivežė vokiečių kareiviai. Iš jų groti bandonijomis išmoko ir muzikalesni eržvilkiečiai, savo armonikas mielai mainę į didesnių galimybių egzotiškus instrumentus. Tiesa, ne visi jie žinojo natas ir mokėjo iš jų groti, tad dauguma melodijas mokydavosi tiesiog iš klausos. Pagrindinį repertuarą sudarė tuo metu populiarios polkos, maršai, valsai.

Pasak archyvinių įrašų, mintis suburti bandonininkus krūvon kilo iš būtinybės į Eržvilko kraštą įlieti išskirtinį, mažai kam žinomą muzikos žanrą. Eržvilko kultūros namų direktoriumi dirbęs Algimantas Striaukas sukvietė tuos, kurie turėjo bandonijas ir mokėjo jomis groti, ir pradėjo vadovauti ansambliui. Pirmojoje šventėje, kurioje grojo Eržvilko muzikantai, skambėjo 10 bandonijų. Šiam instrumentui pritarė kontrabosas, smuikas, klarnetas, o melodijos papildytos dainomis.

Susibūręs ansamblis pradėjo koncertuoti gimtajame Eržvilke, paskui kituose Jurbarko rajono kaimuose ir miesteliuose. Populiarumas augo ir bandonijos melodijos buvo išgirstos už rajono, o vėliau - ir už Lietuvos ribų. Įvairiose apžiūrose ir konkursuose bandonininkai skynė laurus ir vežė prizus į Eržvilką.

Muzikantams didelį įspūdį paliko 1987 m. tarptautinis folkloro festivalis „Baltica". Ansambliui jis atvėrė kelią į platesnį pasaulį: lietuvius pastebėjo maskviečiai. Po metų „Eržvilko bandonija" jau vyko į Rusijos folkloro festivalį, kuriame sutiko daug svečių iš įvairių pasaulio šalių. Unikalus eržvilkiškių ansamblis itin patiko ispanams, tad tų pačių metų vasarą, šios šalies kultūros ministerijos kvietimu, bandonininkai visą mėnesį koncertavo Ispanijoje. Patriotiškai nusiteikę eržvilkiškiai ten nusivežė ir lietuvišką trispalvę, kad galėtų prisistatyti kaip Lietuvos, o ne Rusijos atstovai. Pirmąkart ištrūkę už Sovietų sąjungos sienų, bandonininkai buvo priblokšti ispanų vaišingumo ir šilto priėmimo.

Po šios išvykos „Eržvilko bandonijai" dar daug kur teko keliauti ir koncertuoti. Muzikantai viešėjo Moldovoje, Baltarusijoje, Vokietijoje, Lenkijoje. Taip pat kasmet dalyvavo „Grok, Jurgeli" šventėse, festivaliuose „Skamba, skamba kankliai", „Atataria lamzdžiai", Pasaulio lietuvių dainų šventėje, televizijos projektuose „Duokim garo!", Liaudies muzikos televizijos konkurse. Visur kviečiamas ir laukiamas nedidelio miestelio ansamblis išgyveno tikrą aukso amžių.

Kartų istorija - Antano Janušo širdy

Bandonijos ansamblio sudėtis, bėgant laikui, keitėsi, vieni muzikantai išėjo, kiti atėjo. Pirmaisiais metais suburtas branduolys, kuriame grojo eržvilkiečiai A. Stirbys, K. Ruibys, J. Jokubauskas, A. Tamošaitis, Z. ir St. Sabonaičiai, D. Danielius, P. Eičas, A. Mačėnas, A. Jancevičius, P. Petraitis, A. Janušas padėjo pagrindus ilgametei ansamblio muzikinei veiklai. Keitėsi ne tik muzikantai, bet ir ansamblio vadovai - kolektyvui vadovavusį A. Stirbį pakeitė A. Balčaitis, pastarąjį - V. Žemaitis.

Be ansamblio šiandien neįsivaizduojamos rajono tradicinės šventės, įvairūs renginiai, bendruomenių susiėjimai ir svarbesni įvykiai

Iš gausaus būrio talentingų muzikantų šiuo metu likęs Antanas Janušas, dabartinės ansamblio vadovės Gintarės Stirbienės ir kitų kolegų švelniai vadinamas Antaniuku. Praėjusiais metais atšventęs jubiliejinę 90-mečio sukaktį, A. Janušas vis dar aktyviai dalyvauja ansamblio muzikinėje veikloje: groja ne tik per įvairias šventes, renginius, išvykas, bet ir namuose, kur tarp daugybės muzikos instrumentų garbingiausia vieta skirta bandonijai.

„Nuo aštuonerių metų jau grojau armonika, o būdamas maždaug dešimties išmainiau ją į bandoniją. Labai jos norėjau. Nešiausi namo pats gal 12 kilometrų. Išmainyta bandonija nebuvo labai gera, tėvelis ją už tris maišus rugių sutaisė. Be to, groti ja buvo sunkiau negu armonika, siūlais pirštus apraizgydavau, kad patogiau būtų", - kone šimtmečio prisiminimais dalijasi Antanas.

„Bandoniją paėmęs taip lengvai nepagrosi. Akordeonu gali išmokti, o bandonija sunku. Traukiant - vieni garsai, suspaudžiant - jau kiti. Labai įdomus instrumentas", - senoliui antrina ansamblio vadovė.

A. Janušui dar vaikystėje pavyko išmokti valdyti šį įnoringą instrumentą. Ūgtelėjęs grojo vakaruškose, patalkiuose, vestuvėse. Kaime buvo daug jaunimo, sekmadienį po šventų mišių visi sueidavo ir šokdavo. Nors Antano tėtis taip pat buvo muzikantas, bet sūnaus užsidegimu groti pernelyg nesidžiaugė. „Sakydavo: „latras būsi", nes muzikantai išgerti mėgo, aš tokiu keliu nenuėjau", - šypteli Antanas, greta muzikavimo 45 metus dirbęs sunkų traktorininko darbą. Tik uždarbis tokio triūso nevertas buvo, pagrojęs vienose vestuvėse jis gaudavo daugiau nei kasdien dirbdamas. Tad, kaip pats sako, stengėsi bent vieną kitą laisvadienį taip susiorganizuoti, kad galėtų papildomai užsidirbti.

Per gyvenimą daugiau nei 80 vestuvių grojęs Antanas buvo vienas pirmųjų, atėjusių į ansamblį. „Groti visada buvo mano svarbiausias darbas", - sako Antanas, net du kartus festivalyje „Grok, Jurgeli" pelnęs Metų muzikanto vardą. Senolis juokauja, kad pastebėtas buvo ne tiek dėl puikaus grojimo, kiek dėl laisvos jausenos scenoje: „Visi kažkodėl rūškanais veidais grojo, o aš, būdavo, bandoniją apie galvą užraitau linksmai - ir man pirma vieta".

Tai ne vienintelis muzikanto apdovanojimas. Prieš ketverius metus Jurbarko r. savivaldybė įvertino garbaus amžiaus bandonininkų A. Janušo, P. Petraičio, S. Sabonaičio, A. Striaukos indėlį į mūsų krašto kultūrą ir apdovanojo juos ženklais „Už nuopelnus Jurbarko kraštui".

Net ir dabar, kai gyvenimo negandos atėmė žmoną ir tris vaikus, o paties sveikata pašlijo, Antanas nepraranda užsidegimo pasiimti instrumentą ir užgroti kokią melodiją, praskaidrinančią nuotaiką. Kadaise Kartupių kaime būta aštuonių sodybų, o dabar A. Janušas liko vienintelis šio kaimo gyventojas. Ilgisi Antanas tų laikų, kai su kaimynais susitikdavo, vieni kitiems talkininkaudavo, į svečius užsukdavo, bet gyvenimas keičiasi, o jis nepratęs skųstis - juda kruta, aplink namus pats sukasi, tai į bažnytėlę susiruošia, tai sūnaus arba svečių su prašymais pamokyti groti sulaukia.

Antanas Janušas su bandonija nesiskiria visą gyvenimą. Melodijos garsai liejasi ir šventėse, ir namuose. Dažnai muzikantas sulaukia ir prašančių pamokyti groti, nes bandonija - labai įnoringas instrumentas 

Rūpi kartupiškiui ir ansamblio reikalai, planuojami koncertai, šventės, kurios neapsieina be senolio. O kai draugijos ar veiklos pritrūksta, Antanas namuose instrumentus pakalbina: ne tik armonika ar bandonija užgroja, bet ir dainą, kai niekas negirdi, užtraukia. Tik šimtamečio tėvelio klarneto neliečia, mokytis groti juo neturėjo noro, tad šis instrumentas - tik brangi šeimos relikvija.

Perleido patirtį jauniems

Nors iš pirmųjų ansamblio muzikantų liko vienintelis Antanas Janušas, ansamblis nepraranda populiarumo - dabar sėkmingai koncertuoja nauja muzikantų karta. Į „Eržvilko bandonijos" veiklą šiandien buriasi ne vien vietiniai, bet iš visų rajono kampelių susibėgę muzikantai, kuriems artimas nuostabias melodijas išgaunantis instrumentas.

Kad „Eržvilko bandonija" ir šiandien yra garsus kolektyvas, daug prisidėjo 2004 m. įkurta Bandonijos mokykla, kuriai vadovavo Alvydas Balčaitis, vėliau - Valdas Žemaitis. Nors nemažai jaunų žmonių, išmokę groti bandonija, ansamblyje neužsibuvo, išvyko studijuoti ar dirbti, vis dėlto atsirado ir tokių, kurie yra tikras ansamblio ramstis.

„Ansamblyje dabar groja Dovaldas Kaukas, Antanas Vedeckis, Irena Skrodenienė, Leonas Greičius, Svajūnas Birgiola, Viktoras Klepikovas, Rimantas Kubilius. Kartu su jais - ir mūsų senbuvis A. Janušas", - vardija ansamblio narius vadovė G. Stirbienė. Per šventes ir išvykas bandonininkams padeda Lina Lukošienė, Valdas Žemaitis, Ieva Šimkūnienė. Dalis muzikantų atvyksta iš Jurbarko, dalis - iš aplinkinių kaimelių.

„Vietinių bandonininkų mažai yra, jų gretos paskutiniais metais išretėjo. Laikas daro savo. Muzikantų tenka ieškoti iš toliau. O kadangi jie važinėja, sunkiau ir repeticijas suorganizuoti, ir visus sukviesti" - apgailestauja vadovė, kartu džiaugdamasi, kad bandonijos neatbaido jaunimo. Daugelis jų mielai kartu muzikuotų, bet studijos ir mokslai atitraukia nuo grojimo.

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kuri problema Jums didžiausia?
Orai