Pažintis
Tikroji sėkmė - dirbti širdžiai mielą darbą
2018-04-18

Kai žydi sodai, to grožio pakerėti alpsta poetai ir meniškos prigimties sielos. Tačiau tikram sodininkui sodas patraukliausias rudenį, kai šakas svarina gausus ryškiaspalvių obuolių derlius. Rudeninis sodas gražiausias ir mokslininkui Nobertui Useliui - žmogui, kurį drąsiai galime vadinti vienu labiausiai nusipelniusių verslinės sodininkystės ir braškininkystės plėtros mūsų šalyje strategu.

Verslinės sodininkystės vystymo Lietuvoje strategijos autorius, tarptautinių ir nacionalinių projektų vadovas ar vykdytojas, parašęs per 80 mokslinių ir per 40 populiarių straipsnių sodininkystės klausimais, 3 knygų sudarytojas, daugiau kaip 50 seminarų, lauko dienų bei kursų organizatorius, šimtais skaičiuojamų paskaitų lektorius, daugybės rekomendacijų sodininkystės verslo plėtros klausimais autorius, savo darbą apibendrines dviejose disertacijose - visa tai apie Nobertą Uselį, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės instituto vyresnįjį mokslo darbuotoją.

Nepaisant gausybės titulų, Nobertas yra paprastas, šiltas žmogus, turintis taiklų, bet labai subtilų ir nieko neįžeidžiantį humoro jausmą. Pas jį konsultuotis drąsiai eina ir pradedantis sodininkas, ir patyręs šio verslo senbuvis, o kaimynai Babtuose dėkingi už taisyklingo vaismedžių genėjimo pamokas ir vertingus patarimus, kokius vaismedžius pasirinkti savo sodui.

Septintoje klasėje - sodininkystės almanachas

Nobertas užaugo Ukmergės rajone, Laukagalių kaimo vienkiemyje. Tėvai turėjo didžiulį sodą, augino vaisius ir braškes - ne tik sau, bet ir pardavimui, tad trys vaikai nuolat talkindavo darbuose. Nors mokslai sekėsi puikiai, paauglystėje Nobertas nusprendė išeiti iš mokyklos ir stoti į I. Mičiurino tarybinį ūkį-technikumą, kuriame pasirinko sodininkystės ir daržininkystės specialybę. Sodininkystė jam buvo įdomi nuo mažens, o septintoje klasėje, žiemos mėnesiais gyvendamas bendrabutyje, vaikinukas su didžiuliu susidomėjimu perskaitė Vlado Venskutonio „Sodininkystę". „Dar ir dabar menu tą storą knygą žaliais viršeliais. Auklėtoja tada labai stebėjosi ir visiems rodė - žiūrėkit, ką jis skaito!", - su šypsena prisimena Nobertas.

Technikume mokytis jam buvo įdomu, o praktinių užsiėmimų gausa suteikė žinių, kurios buvo labai naudingos. Iš technikumo laikų Nobertas iki šiol geru žodžiu mini mokytoją Gediminą Stubrą, labai pažangų to meto sodininką. Baigiant mokslus, viena dėstytoja pasiūlė: jei nori būti tikru sodininku, važiuok dirbti į Naradavą. „Bet aš pasirinkau Babtus, Sodininkystės ir daržininkystės institutą. Šią vasarą, liepos 1 dieną, bus lygiai 40 metų, kaip dirbu čia", - skaičiuoja Nobertas.

Nuo laboranto iki skyriaus vadovo

Institute jis pradėjo dirbti laborantu ir netrukus įstojo į Aleksandro Stulginskio universitetą (tuometinę LŽŪU), kur pasirinko agronomo specialybę. „Galvojau stoti į ekonomiką, galbūt vadovu tada būčiau galėjęs dirbti, juk sodininkystės-daržininkystės agronomo specialybę jau turėjau. Tačiau mintyse visada save mačiau ne gamyboje, o moksle. Žinoma, gal geriau būtų buvę biologiją tokiu atveju baigti, bet pabijojau kelionių į Vilnių. Nuėjau lengviausiu keliu, įstojau į agronomiją", - praeities pagražinti nė nebando Nobertas.

Studijavo neakivaizdžiai, kartu su gerokai vyresniais žmonėmis - ūkių pirmininkais, vyriausiaisiais agronomais ir pan. „Ne vienas siūlė - važiuojam į ūkį, duosim gerą darbą, o tu kursinius darbus padėsi mums rašyti", - ne vienam gundymui pasukti į gamybą atsispyrė gabus studentas. Nors atlyginimo atžvilgiu jau tada buvo aišku, kad gamybininkas gali uždirbti kur kas daugiau negu mokslininkas...

Nobertas gerai prisimena, kad tuometinis jo atlyginimas buvo 83 rubliai. Praėjus penkeriems metams po technikumo baigimo, buvo grupės draugų susitikimas. Visi turėjo pasisakyti, kas ką dirba, kokios pareigos ir koks atlyginimas. „Kalbėjau ne pirmas; girdžiu, kad vienas 120 rublių uždirba, kitas net 160. O tuo metu atlyginimo ribos, svajonių viršūnė, buvo 240 rublių - tiek gaudavo tik vadovai. Kai atėjo mano eilė, sakau: „O aš uždirbu 240 rublių", - ir pasimėgavęs stojusia tyla pridūriau - „per tris mėnesius", - puikiai prisimena Nobertas. Auklėtoja tąkart išsiskirstant bandė guosti - nieko, neišgyvenk, gal ir tau pasiseks...

Kaip jauną specialistą priėmė susiformavęs kolektyvas? Būdavo visko, kaip ir kiekvienoje įstaigoje netrūko intrigų, bet jaunuolis turėjo nuostatą: nuo blogų žinių atsiriboti, iš kiekvieno žmogaus paimti tai, ką jis turi gero. „Dabar gal jau kitaip reaguoju, o tada, jaunystėje, buvau pozityvus", - šypsosi Nobertas.

Karjeros postūmis buvo tuometinio garsaus Sodininkystės ir daržininkystės instituto mokslininko Algimanto Kviklio pakvietimas ateiti dirbti į jo vadovaujamą skyrių. Iš pradžių dvejojau, bet pasitaręs su kolegomis išgirdau raginimus - jei tik A. Kviklys siūlo, tai nieko negalvojęs eik! Taip ir padariau. Davė man temą ir pradėjau bandymus su braškėmis", - prisimena Nobertas. Darė bandymus, kaupė duomenis, o rezultatus panaudojo rašydamas diplominį darbą, o vėliau - disertacijos medžiagai, kurią apsigynė Baltarusijos bulvininkystės, sodininkystės ir daržininkystės institute 1990 metais.

„Pirmiausia sodininku pasidariau technikume, nes ten turėjau gerą mokytoją G. Stubrą. Universitete kaip sodininką mane suformavo profesoriaus V. Venskutonio paskaitos. Kai atėjau dirbti į Babtus, patekau pas mokslininkus Albiną Rašinskienę ir Antaną Zimavičių. Tarp kitko, niekada nemėgau augalų apsaugos temų, tuos skyrius skaitydamas vadovėlius tiesiog praleisdavau, todėl buvo šioks toks šokas, kai mane paskyrė dirbti būtent į augalų apsaugos laboratoriją. Daug praktinių patarimų gavau iš Stasio Švirino, o kaip sodininką-mokslininką mane padarė Algimantas Kviklys, čia jo didžiausi nuopelnai", - svarbiausius mokytojus gerai prisimena Nobertas.

1992 m. Nobertas ėmė vadovauti Sodininkystės technologijų skyriui. Tose pareigose išdirbęs 21 metus savo noru iš jų pasitraukė - tiesiog pajuto, kad subrendo nauja mokslininkų ir specialistų karta. „Supratau, kad negaliu visą gyvenimą dirbti šiame poste, juolab kad jau buvo stipri pamaina užaugusi", - sako mokslininkas.

Kaip pasikeitė technologijos?

Per keturis dešimtmečius sodininkystės ir uogininkystės technologijos labai pasikeitė. Anuomet, darbo pradžioje, jau buvo pradėta veisti žemaūgius sodus. Tiesa, tuo metu nebuvo kreipta dėmesio į sodo konstrukcijas ir vaismedžio formavimą, buvo mąstoma, kad žemaūgius vaismedžius reikia formuoti taip pat kaip tradicinius.

Iš esmės pasikeitė ir veislės, jų atrankai didelę įtaką padarė gamta. Ekstremalios, sodininkystei daug žalos pridarančios žiemos kartojasi maždaug kas 10-11 metų. Sodo augalams labai sunki buvo 1978-1979 metų žiema, o po jos 30 metų nepasitaikė tokios šaltos žiemos, kuri sodininkystei atneštų didelių nuostolių.

„Visi atsipalaidavo, pradėjo kalbėti apie klimato atšilimą, apie naujas veisles iš pietinių kraštų. Gamybininkai mus spaudė registruoti pietinėse šalyse sukurtas veisles. Paskui staiga per penkerius metus smogė 4 sunkios žiemos paeiliui ir vėl viską sustatė į vietas", - pasakoja mokslininkas.

Versliniuose soduose per tą ilgą laikotarpį be ekstremalių žiemų buvo spėta prisodinti lepių veislių, kurios neatlaikė. Tada kai kurie sodininkai pradėjo kalbėti, kad žemaūgė sodininkystė susikompromitavo, kad ji ne Lietuvos sąlygoms. Tačiau iš tiesų ne žemaūgė sodininkystė kaip sistema nepasitvirtino, tiesiog neišgyveno atskiros lepios veislės. „Negalima visko aklai nukopijuoti iš Olandijos ar Belgijos ir tikėtis, kad tiks mūsų klimato zonoje", - senas tiesas primena Nobertas.

Iš vienos pusės reikia auginti tas veisles, kurios mūsų klimato zonoje išgyvena, iš kitos - auginti tą, ką pirkėjas perka. Tuos du dalykus būtina suderinti. Vartotojas dabar išlepintas, išrankus, nes pasiūla yra didžiulė. „Mūsų skyriaus užduotis - viską padaryti, kad sodininkystė būtų stabili, kad ir žemaūgiai sodai būtų produktyvūs ir kiek įmanoma ilgaamžiškesni. Žinoma, labai ilgai augantis sodas nėra siekiamybė, nes keičiasi mados, sukuriamos naujos tobulesnės veislės. Nebereikia sodo, kuris augtų 50 metų, todėl kad tos veislės jau bus morališkai pasenusios. 15-20 metų - štai optimali amžiaus riba sodui", - dėsto mokslininkas.

Iš esmės pasikeitė ir obelų formavimas. Viskas nukreipta tam, kad iš ploto vieneto būtų galima gauti kuo gausesnį ir kuo kokybiškesnį derlių, ir tai siekiama padaryti kuo greičiau

Braškių technologijos taip pat smarkiai keitėsi - jos auginamos ir lygiame paviršiuje, ir lysvėse. Įsigalėjo šaldytų (frigo) daigų naudojimas (beje, juos Nobertas įvertino dar savo disertacijoje), plečiasi auginimas šiltnamiuose, siekiant bent pusę metų pasiūlyti šviežias lietuviškas braškių uogas.

„Visada norisi, kad tai, kas įrodyta bandymais, būtų įdiegta į gamybą. Kad žemdirbiai tą mintį pagautų ir technologiją tobulintų toliau. Tada darbas įgauna tikrąją prasmę", - įsitikinęs mokslininkas. Labai pasisekusiu jis laiko išskirtinės kokybės obuolių auginimo projektą, kurio metu gamybininkams realiai parodyta, ką galima padaryti, taikant naują technologiją.

Nobertas daug prisidėjo, kad būtų sukurta aplinką tausojanti vaisių ir daržovių auginimo sistema. Deja, dabar mokslininkas pastebi, kad ji nukrypo į griežtą gamtosauginių  reikalavimų įvykdymą ir nebekreipiama dėmesio į paties sodininkavimo produktyvumo didinimą, į išorinės kokybės gerinimą. „Per gamtosauginius reikalavimus augintojai taip suvaržyti, kad darosi sunku išauginti kokybiškus vaisius ir uogas, nes pesticidų spektras labai siauras, trąšų kiekiai riboti", - sako mokslininkas.

Be darbo institute, Nobertas dar dėstytojauja ASU, penkerius metus jis yra ir Kauno kolegijos valstybinės baigiamųjų darbų vertinimo komisijos narys. Dėstytojauti jį kvietė seniai, tačiau pora kartų to atsisakė bijodamas, kad daug laiko atims pasiruošimas paskaitoms (tuo laiku jis vadovavo moksliniam ir gamybiniam sodininkystės skyriams). „Nors tada dar neįvertinau, kiek iš tiesų daug pareikalauja dėstytojo darbas", - šypteli mokslininkas pasidžiaugdamas, kad studentai dabar labai motyvuoti, mat tarp studijuojančių daug ūkininkų vaikų, kurie rengiasi perimti tėvų verslą.

Sodininkystėje - daugybė pilkų atspalvių

Nobertas didžiuojasi, kad instituto soduose yra ką parodyti net ir pažangiai besitvarkantiems gamybininkams. Na, gal techninė bazė silpnesnė, nes nevienodos sąlygos buvo mokslininkams (biudžetinei įstaigai) ir gamybininkams pasinaudoti ES parama technikai įsigyti. „Pirmiausia reikia susitaikyti su faktu, kad sodininkystė - ne skurdukų verslas. Tam reikia didelių investicijų", - primena Nobertas.

Šiuolaikinis javų ūkis jau labai sudėtingas, o sodininkystės ūkis dar daug sudėtingesnis. Ir padarytas klaidas gali tekti taisyti kelerius metus. „Nuo seno sakydavo, kad kur du sodininkai, ten trys nuomonės. Ginčai tarp sodininkų - kasdienybė. Ir negali sakyti, kad teisybė yra tik vieno, ar tik kito - ji dažnai slypi kažkur per vidurį. Sodininkystėje nėra tik juoda ar tik balta, ten daugybė pilkų atspalvių: galima ginčytis iki nukritimo, ir vienos teisingos nuomonės nebus", - pripažįsta Nobertas.

Pastaraisiais metais mokslininką neramina ir tai, kad verslinės sodininkystės plėtra Lietuvoje stabtelėjo: mūsų sodininkai negali atlaikyti nelygiavertės konkurencijos su Lenkijos augintojais. Pralaimima ne tik dėl to, kad mūsų kaimynai sodininkystės verslą vysto nuo seno, kad ten didelės pagaminamos produkcijos apimtys, bet, svarbiausia, kad lenkai turi geresnes sąlygas dėl kelis kartus mažesnio PVM bei kelis kartus platesnio spektro ir gerokai pigesnių pesticidų. Susidaro paradoksali situacija, kad mūsų ūkininkai daugelio pesticidų sodų priežiūrai negali naudoti, nors Lietuvoje neleistinais pesticidais apdorotais importuotais vaisiais sėkmingai prekiaujama.

Dabar N. Uselis paniręs į naują instituto mokslininkų vykdomą bendrą tarptautinį projektą su lenkais, latviais ir švedais - vienas iš projekto tikslų sukurti žemaūgę sodininkystę, kur vaismedžiai būtų auginami iki 4-5 metrų aukščio. Projekto metu, be kita ko, bus tiriama, kaip optimizuoti žemaūgių obelų sodo konstrukciją. „Siekiant optimizuoti augimą ir derėjimą, vaismedžiams labai svarbu apšvietimas, šviesos kritimo kampas. Reikia nustatyti, koks mūsų klimato zonoje turi būti optimalus vaismedžio aukštis bei tarpueilių plotis, kad sodas ir produktyvus būtų, ir vaisių kokybė nenukentėtų", - naujomis idėjomis užsidegęs mokslininkas.

Šios vasaros pradžioje Nobertas minės garbingą jubiliejų - šešiasdešimtmetį. Su žmona Aldona jiedu jau seniai atšventė sidabrines vestuves, užaugino dukrą Eglę ir sūnų Tomą, dabar džiaugiasi vaikaičiais Gerda ir Marku. „Jei tektų rinktis šiandien, reikėtų gerai pasvarstyti, ar sukti mokslininko, ar gamybininko keliu. Idealizmas yra viena, o materialioji pusė - kita. Kaip bebūtų, moksle didelių pinigų neuždirbsi, gyveni nuo atlyginimo iki atlyginimo. Bet aš nesigailiu, nes visą gyvenimą turėjau širdžiai malonų darbą", - sako Nobertas Uselis.

Jurga ZALECKIENĖ

Nuotraukos Linos Mockeviečienės

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip šiųmečiai orai paveikė apsirūpinimą pašarais Jūsų ūkyje?
Orai