Pažintis
Mikėnų kaime tebesklinda naminės duonos kvapas
2019-01-07

„Man patinka kepti duoną, nes tai geras, sveikas, natūralus, žmonių sveikatai palankus produktas. Nuo vaikystės naminę ruginę duoną ir pats valgau“, – prisipažįsta Nerijus Kriaučiūnas, pagal senąsias tradicijas Ukmergės r. kepantis tautinio paveldo ruginę duoną. Ji – iš ekologiškų ūkyje užaugintų senųjų veislių rugių, be pridėtinio cukraus ir priedų, kildinta raugu mediniuose kubiluose, rankomis minkyta ir apglostyta, kepta malkomis kūrenamoje krosnyje.

Atvykus į šiais laikais neįprastą, aukštaitišku autentiškumu dvelkiančią sodybą Mikėnų kaime, pasitinka lininius drabužius ir prijuostę su užrašu „Vyrų duona“ dėvintis jaunas vyras – šios sodybos ir ekologinio ūkio šeimininkas Nerijus Kriaučiūnas. Užeiti vidun kviečia ir jo žmona Ugnė, praverianti duris, už kurių duonkepėje žaižaruoja įkaitusios žarijos, o mediniame kubile kvepia užminkyta duonos tešla. Darbiniame procese rutuliojasi ir mūsų pokalbis – apie duonos kepimą, mišrų ekologinį ūkį, nykstantį kaimą ir skaudžiausias problemas, sunkinančias ne tik Nerijaus, bet ir daugelio kitų smulkių ūkių savininkų gyvenimus...

Neįkainojamas močiučių indėlis

Ūkininkų turgeliuose Vilniuje ir Kaune namine rugine duona Nerijus prekiauja jau dešimtmetį, o kepa ją nuo 2002 m. Pradėjo kartu su tėvu Mindaugu gimtojo Petronių kaimo bendruomenės amatų namuose – iš pradžių čia buvo rengiamos edukacinės programos. Vėliau Kriaučiūnai įsirengė kepyklą Mikėnų kaime, Nerijaus močiutės seseriai priklausiusioje sodyboje. Aplink antram gyvenimui prikeltą etnografinę sodybą driekiasi senelių žemės, kaimynystėje – ir senelių sodyba, Nerijaus žodžiais, dar laukianti rankų ir didelių investicijų.

„Čia praleidau visas vasaras, tarp šių sodybų užaugau, abi jas vadinau močiutėmis, nes močiutės sesuo neturėjo vaikų ir aš buvau jai kaip anūkas“, – prisimena Nerijus, Mikėnų kaimą vadinantis savo gimtine, savo šaknimis ir ypač vertinantis tai, kad gali ūkininkauti senelių žemėse.

Nerijaus močiutė buvo pripažinta kolūkio duonos kepėja, duoną savo reikmėms kepė ir jos sesuo. Kaimynystėje gyvenusios seserys garsėjo kaip puikios šeimininkės, kurios ruošdavo vaišes šventėms ir gedulingiems pietums. Abi buvo kitų vertinamos ir pačios labai vertino savo darbą – iki smulkmenų viskas turėjo būti gerai padaryta. „Matyt, ta maisto gamyba liko iš tų laikų, nes visur kartu jos ir mane vesdavosi. Ir šiaip močiutės į mane daug „įdėjo“. Lig šiol atsimenu jų gydymą gamtinėmis priemonėmis, pasakojimus apie miške žuvusius brolius partizanus. Tokie dalykai paprastai nepraeina, lieka, nes yra svarbūs. Gal dėl to tai ir darau“, – sako 37 metų Nerijus, ūkininkavimą ir duonos kepimą perėmęs iš savo tėčio Mindaugo.

Tiesa, jis neslepia, kad iš pradžių savo gyvenimo su kaimu nesiejęs – nuo vaikystės teko kaime daug dirbti, padėti tėvams, todėl norėjosi iš jo kuo toliau sprukti. Tad išvyko mokytis ir dirbti į Vilniuje. „Sekėsi neblogai, bet nelabai man ten patiko, jaučiau, kad tai ne man. Tik išvažiavęs supratau, kad nenoriu atitrūkti nuo kaimo, kad man reikia gamtos. Be to, visada žinojau, kad noriu dirbti sau, – pasakoja pašnekovas. – Labai džiaugiuosi, kad mano darbas nemonotoniškas, veikla įvairi, kiekvieną dieną skirtinga – vieną dieną žemę dirbu, kitą – duoną kepu, malkomis rūpinuosi, dar kitą – su pirkėjais bendrauju.“

Smulkus ūkis konkurencingas, tik neskatinamas

Kriaučiūnų ūkis – mišrus, ekologinis. Nerijaus įsitikinimu, ekologiniam ūkiui gyvuliai būtini, todėl pasirinko auginti avis – kartu su jaunikliais šiuo metu bandoje per 100 Romanovo veislės švelniakailių. Kartu su pievomis ūkininkas deklaruoja 49 ha žemės. Pagrindiniai augalai – rugiai, jiems skiria apie 15 ha, paprastai sėja senųjų veislių Rūkai ir Duoniai žiemkenčius. Nors šių veislių augalai ne tokie derlingi, kaip hibridinių, bet jų grūdai tinkamesni duonai kepti. Taip pat sėja žieminius ir vasarinius kviečius, ankštinius augalus.

Nerijus Kriaučiūnas kepti duoną išmokė ir savo žmoną Ugnę

Beveik visą užaugintą derlių sunaudoja savo reikmėms: rugius ir žieminius kviečius – duonai, pyragams, ragaišiams kepti, visus kitus grūdus – pašarams ir lesalams, nes augina ne tik avis, bet laiko ir dedeklių vištų, vasaros laikotarpiu augina mėsinių viščiukų. Anksčiau darbščių ūkininkų tvarte ir kiaulės kriuksėjo.

„Kai gimė vaikai, natūraliai atsirado poreikis savo ūkyje užsiauginti mėsos“, – neslepia Kriaučiūnai, auginantys tris sūnus: penkiolikmetį Kristupą, aštuonmetį Kasparą ir šešiametį Kiprą. Pasak Nerijaus, tokia natūraliais ekologiškais pašarais užauginta mėsa paklausi ir turgeliuose, tik, norint ja prekiauti, nemažai iššūkių reikia įveikti ir daugybę reikalavimų įgyvendinti, pradedant skerdykla, kuriai reikia ypač didelių investicijų, o smulkiam ūkiui lėšų ir taip viskam trūksta.

Nepalankus smulkiems ūkiams, kurie patys augina, gamina ir prekiauja savo produkcija, jo teigimu, ir prekybos vietų apmokestinimas (pvz., Vilniuje renkamas ne tik dienos, bet ir palyginti nemažas infrastruktūros mokestis), o politikų deklaruojamas trumpų maisto grandinių skatinimas realiai nevyksta.

„Nenorima padėti, paskatinti, palengvinti, kad sveikas maistas pasiektų kuo daugiau žmonių. Vakarų šalyse, kur vertinama trumpa maisto grandinė, savo produkcija turgeliuose ūkininkai prekiauja apskritai nemokamai, o pas mus žiūrima, kaip kuo labiau apmokestinti ir viską apsunkinti. Pavyzdžiui, reikalaujama, kad maisto produktai būtų vežami specialiu automobiliu, tačiau norint gauti paramą jam įsigyti iškelta sąlyga kooperuotis su kažkuo. Ar taip turi būti skatinamos trumposios grandinės ir kooperacija?“, – klausia N. Kriaučiūnas.

Jis yra asociacijos „Tymo turgelis“, vienijančios per 50 narių, vienas iš aktyviausiųjų narių, kovojusių ir vis dar kovojančių už ūkininkų galimybę palankesnėmis sąlygomis parduoti lietuviškus natūralius produktus, užaugintus ir pagamintus smulkiuose ūkiuose.

Jo nuomone, visa šiuo metu vykdoma politika yra nukreipta ūkių stambinimo, kaimo ir smulkių ūkių naikinimo kryptimi. „Mūsų šalyje remiami stambūs ūkininkai, kurių ūkiai stambėja ne natūraliai, o dėl gaunamos paramos. Būtent parama suteikia jiems galios toliau stambėti, naikinant mažuosius. Skaudu stebėti, kaip kaimas nyksta, griaunamos sodybos, jų pamatai užlyginami ir padaromi dirbami laukai. Nelieka ir žmonių“, – kalba pašnekovas, neslėpdamas pasipiktinimo, kad kaimo plėtrai skirti pinigai mūsų šalyje naudojami jam naikinti.

„Politinėse programose visi kalba, kad skatins ir rems smulkius ūkius, vėliau aiškina, kad tokie ūkiai nekonkurencingi. Jei mes tokie nekonkurencingi, tai kodėl vis dar laikomės, negaudami jokių investicinių paramų? Nesakome, kad iš valstybės biudžeto mums turi kažką atriekti, norime, kad iš ES gaunami pinigai būtų paskirstomi teisingiau, sudarant galimybes jais pasinaudoti tiems, kuriems iš tiesų reikia“, – smulkių ūkių poziciją išsako N. Kriaučiūnas. Jis prisipažįsta, kad lig šiol jokia parama, pradedant jaunojo ūkininko įsikūrimo, baigiant investicine, jo ūkis taip ir nepasinaudojo.

Neteisybę ūkininkas įžvelgia ne tik skirstant paramą ir taip kenkiant smulkiems ūkiams – jį piktina ir darbuotojų apmokestinimo tvarka, kai mokesčius reikia mokėti nuo minimalios algos, neatsižvelgiant į darbuotojo dirbtą laiką, arba tai traktuojama mokesčių slėpimu. Kaip pavyzdį jis pateikia darbą kepykloje, kur jam reikia tik kelioms valandoms ateinančio žmogaus, kad viską išvalytų ir sutvarkytų. „Sunku dirbti, kai vyrauja toks požiūris, tokia skatinimo politika. Paradoksalu, kad tie, kurie turi milijonus, sumoka mokesčių tik kelis procentus. O tie, kurie vos galą su galu suduria, mokėti turi gana daug. Susidaro įspūdis, kad viskas daroma taip, kad tik smulkiam ūkiui būtų sunkiau dirbti“, – piktinasi N. Kriaučiūnas.

Dėkingas ištikimiesiems pirkėjams

Pasak Nerijaus, nedžiuginančios tendencijos ir smulkiems ūkiams nepalanki skatinimo politika verčia nerimauti dėl ateities, ypač galvojant apie vaikų išsilavinimą ir perspektyvas. „Aš džiaugiuosi, kad gaminu duoną, tik nežinau, ar čia, ar užsienyje ją toliau kepsiu“, – tokiu pareiškimu nustebina N. Kriaučiūnas. Ir priduria, kad šiuo metu sprendžia skaudžią dilemą: ar norint gauti reikiamų lėšų investicijoms, be kurių sunkiai įsivaizduojama perspektyvi ūkio veikla, neteks pasirinkti darbo užsienyje. Nemažai investicijų reikia naujai patogesnei kepyklai įsirengti, ūkiui modernizuoti, senelių sodybai atnaujinti – daug gražių planų ir idėjų sukasi Nerijaus galvoje.

Jis pasakoja, kad visai neseniai jų ūkyje ir kepykloje lankėsi japonų kelionių žurnalo, leidžiamo 3 mln. tiražu, žurnalistų komanda. Duonos kepėjas yra sulaukęs ne vieno pasiūlymo kitose šalyje atidaryti panašias kepyklas, kur būtų kepama natūrali ruginė duona. „Patirties turiu sukaupęs nemažai, galėčiau ja ir pasidalyti. Skaudžiausia, kad užsieniečiams mūsų veikla įdomi, o štai mūsų valdžios atstovų visai nedomina tai, kas vyksta kaime“, – prasiveržia nuoskauda iš Nerijaus lūpų.

Antram gyvenimui prikeltoje etnografinio stiliaus sodyboje Mikėnų kaime puoselėjamas tautinis paveldas – pagal senovines tradicijas kepama natūrali ruginė duona, rengiamos edukacinės programos

Nesvarbu, kur keptų duoną, tautinio paveldo puoselėtojas tikina visada tam naudos malkomis kūrenamą krosnį, nes dūmo kvapas suteikia duonai išskirtinio skonio, ir natūralų raugą, kurio pasigaminti, sako, galėtų bet kur, jei tik rugių būtų. Skeptiškai vertina jis ir visokius duonos priedus ar pagardus. „Močiutė sakydavo, kad visko, ko reikia duonai, yra rugiuose, įskaitant ir tešlai kilti reikalingo cukraus“, – senolių įskiepytos nuostatos laikosi N. Kriaučiūnas.

Džiugina ūkininką ir duonos kepėją tik tai, kad ir mūsų šalyje pamažu daugėja ekologiškumą bei natūralumą vertinančių žmonių, o nemaža dalis pirkėjų perka jo kepinius nuo pat pirmųjų prekybos dienų iki dabar. Ypač Kaune daug tokių klientų, kurie ateina nusipirkti lietuviškos duonos ir natūralių kepinių kiekvieną šeštadienį, nepaisydami oro sąlygų. „Jiems svarbu, kad aš esu, kad kepu tokią duoną. Esu be galo dėkingas šiems žmonėms, jie – svarbiausias dalykas mano darbe. Jų palaikymas man daug reiškia“, – dėkingumo lietuviškos natūralios duonos valgytojams neslepia Nerijus Kriaučiūnas iš Mikėnų kaimo.

Gitana KEMEŽIENĖ

Linos Mockevičienės nuotr.

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kodėl 2018 m. Jums nuostolingi?
Orai